Naujoje organizacijos „Logos Scotland“ ataskaitoje teigiama, kad vienatvė Škotijoje turėtų būti vertinama ne tik kaip psichologinė ar visuomenės sveikatos problema, bet ir kaip gilesnė socialinė bei dvasinė krizė, kylanti dėl bendruomeniškumo, šeimos stabilumo ir bendro priklausymo jausmo silpnėjimo.
51 puslapio tyrime „Seen and Known: Rebuilding Belonging in Modern Scotland“ teigiama, kad šiuolaikinį Škotijos gyvenimą vis labiau formuoja individualizmas, konkurencija ir visuomenės susiskaldymas, dėl kurių žmonės atsiskiria vieni nuo kitų, savo bendruomenių ir galiausiai nuo Dievo.
Ataskaitos autoriai pabrėžia, kad vienatvė nėra vien fizinė izoliacija.
„Vienatvė – tai ne tik bendravimo stoka. Tai būsena, kai žmogus nesijaučia matomas, suprastas ir nežino, kur jam priklausyti“, – teigiama tyrime.
Remiantis Škotijos vyriausybės ir Jungtinės Karalystės duomenimis, apie 35 proc. Škotijos gyventojų bent kartais patiria vienatvę, o 16–34 metų žmonės dabar jaučiasi vienišesni nei vyresnės kartos.
Ataskaitoje tai vadinama reikšmingu kultūriniu pokyčiu.
Anksčiau vienatvė dažniausiai buvo siejama su vyresnio amžiaus žmonėmis, tačiau dabar, anot tyrimo autorių, net ir labiausiai skaitmeninių technologijų susietai kartai darosi vis sunkiau kurti prasmingus santykius ir stabilias bendruomenes.
Autorių teigimu, socialiniai tinklai sustiprino nuolatinio lyginimosi kultūrą ir spaudimą atrodyti sėkmingiems, aktyviems bei laimingiems.
Autorių teigimu, socialiniai tinklai sustiprino nuolatinio lyginimosi kultūrą ir spaudimą atrodyti sėkmingiems, aktyviems bei laimingiems.
„Užuot stiprinęs draugystę, gyvenimas internete dažnai palieka žmogų „vienišą minioje“, – teigiama ataskaitoje.
Tyrime taip pat išskiriami ekonominiai veiksniai – skurdas, nesaugus darbas, prastas susisiekimas, jaunimui skirtų erdvių trūkumas, nesaugūs rajonai ir ribotos galimybės naudotis bendruomeninėmis erdvėmis.
Vienas pagrindinių tyrimo argumentų – vienatvės negalima aiškinti vien psichologijos ar visuomenės sveikatos kategorijomis.
Ataskaitos autoriai, remdamiesi filosofo Charles Taylor (Čarlzo Teiloro) ir teologo Rowan Williams (Roueno Viljamso) idėjomis, teigia, kad šiuolaikinė sekuliari kultūra skatina žmogų suvokti save kaip visiškai autonomišką ir save patį apibrėžiantį individą, o ne tarpusavyje priklausomų bendruomenių narį.
Pasak jų, toks požiūris silpnina bendrystės jausmą ir didina dvasinį atsiskyrimą.
Ataskaitoje taip pat teigiama, kad „konkurencinis individualizmas“ silpnina solidarumą, brolystę ir tarpusavio atsakomybę, o mažėjantis tikėjimas į Dievą prisideda prie dvasiškai ištuštėjusio pasaulio, kuriame žmonėms vis sunkiau atrasti prasmę ir ryšį su kitais.
Tyrimo autoriai krikščionybę pristato kaip iš esmės santykiais grįstą tikėjimą, pabrėžiantį, kad žmogus sukurtas bendrystei.
Tyrimo autoriai krikščionybę pristato kaip iš esmės santykiais grįstą tikėjimą, pabrėžiantį, kad žmogus sukurtas bendrystei.
Cituodami Pradžios knygą, Psalmyną ir Naująjį Testamentą autoriai teigia, kad vienatvė prieštarauja žmogaus prigimčiai.
„Krikščionių tikėjimas pripažįsta, kad vienatvė yra giliai problemiška“, – sakoma ataskaitoje, primenant Biblijos raginimus siekti vienybės, bendrystės ir tarpusavio palaikymo.
Remdamiesi teologu Jeanu Calvinu (Žanu Kalvinu), autoriai taip pat teigia, kad valdžios pareiga yra ne tik palaikyti tvarką, bet ir padėti žmonėms „gyventi kartu“ taikiose bei klestinčiose bendruomenėse.
Ataskaitoje kritikuojama ir kraštutinio savarankiškumo samprata.
„Šiuolaikiniai pasakojimai apie tapatybę, grindžiami savęs apsibrėžimu ir asmeniniu pasirinkimu, ryškiai prieštarauja žmogaus kaip kūrinio sampratai“, – teigiama tyrime.
Autorių teigimu, suvokimas, kad žmogus priklauso nuo Kūrėjo ir gyvena pagal Dievo nustatytas ribas, padeda priešintis „savęs susikūrimo ir izoliuotos savireguliacijos mitui“, kuris didina vienatvę.
Svarbi tyrimo tema taip pat yra vadinamųjų bendruomeniškumą palaikančių institucijų nykimas – vietų, kuriose žmonės anksčiau kūrė santykius ir patirdavo bendrystę.
Tarp jų minimos bažnyčios, bibliotekos, muziejai, jaunimo centrai, bendruomenių namai, meno erdvės ir kitos visuomeninės susibūrimo vietos.
Ataskaitoje teigiama, kad būtent šios institucijos suteikia galimybę žmonėms susitikti ne konkurencijos ir ekonominio spaudimo sąlygomis.
Pasak autorių, tokių vietų nykimas silpnina socialinę sanglaudą ir didina izoliaciją.
Tyrime taip pat pažymima, kad reguliariai bažnyčią lankantys žmonės paprastai jaučiasi mažiau vieniši nei tie, kurie bažnyčios nelanko.
Tyrime taip pat pažymima, kad reguliariai bažnyčią lankantys žmonės paprastai jaučiasi mažiau vieniši nei tie, kurie bažnyčios nelanko.
Viena ataskaitos dalių nagrinėja vienatvę per Biblijos pasakojimus ir teigia, kad Šventasis Raštas suteikia žodžius kančiai išreikšti, ko šiuolaikinėje visuomenėje dažnai stinga.
Autoriai pabrėžia, kad atviras skausmo ir liūdesio išsakymas Dievui neturėtų būti laikomas silpnumu ar netikėjimu.
Kaip pavyzdžiai pateikiami Jobo išgyvenimai ir Kristaus šauksmas nuo kryžiaus, pabrėžiant, kad tikėjimas nereiškia skausmo slopinimo.
Tačiau ataskaitoje pabrėžiama, kad priklausymo jausmas gali išlikti net ir kančios akivaizdoje, jei žmogus išsaugo ryšį su Dievu ir bendruomene.
Kitoje tyrimo dalyje tvirtinama, kad stabili šeima išlieka vienu svarbiausių priklausymo jausmo šaltinių visuomenėje.
Ataskaitoje cituojama britų dienraščio „The Daily Telegraph“ žurnalistė Lucy Denyer (Liusi Denjer), santuoką pavadinusi „visuomenės sanglaudos pagrindu“.
Autorių teigimu, stabili šeima mažina vienatvę, gerina žmonių gerovę, stiprina bendruomenes, padeda vaikams ir mažina socialines išlaidas, susijusias su skurdu, nusikalstamumu bei psichikos sveikatos problemomis.
Autorių teigimu, stabili šeima mažina vienatvę, gerina žmonių gerovę, stiprina bendruomenes, padeda vaikams ir mažina socialines išlaidas, susijusias su skurdu, nusikalstamumu bei psichikos sveikatos problemomis.
Tyrimo autoriai taip pat remiasi Tomo Akviniečio filosofija, nagrinėdami draugystės ir žmogiškojo ryšio sampratą.
Remdamiesi jo mintimi, autoriai išskiria nauda grindžiamą draugystę, malonumu paremtą draugystę ir gilesnę dorybe grindžiamą draugystę, paremtą tarpusavio rūpesčiu bei dvasine meile.
Ataskaitoje teigiama, kad tikras priklausymo jausmas neatsiejamas nuo dvasinio gyvenimo, o draugystė su Dievu yra prasmingų ir dorybingų žmonių santykių pagrindas.
Autoriai ragina Škotijos politikus vienatvę vertinti kaip nacionalinę problemą, apimančią sveikatos apsaugą, švietimą, ekonomiką ir bendruomeninį gyvenimą.
Tyrime taip pat rekomenduojama jaunimo vienatvę laikyti vienu svarbiausių nacionalinės politikos prioritetų.
Organizacija „Logos Scotland“ ragina daugiau investuoti į vietos bendruomenes, jaunimui skirtas programas ir viešąsias erdves, stiprinti paramą santuokai ir šeimos gyvenimui, saugoti bendruomenines institucijas, tokias kaip bibliotekos ir bažnyčios, skatinti savanorystę ir kurti nacionalinę gerovės vertinimo sistemą, kuri matuotų ne tik ekonominę sėkmę, bet ir socialinius ryšius.
Ataskaitoje pabrėžiama, kad politiniai sprendimai turėtų būti vertinami ne vien pagal finansinius rezultatus, bet ir pagal tai, ar jie stiprina, ar silpnina žmonių bendrystę.
„Visuomenė, kurioje žmonės jaučiasi matomi ir suprasti, negali būti sukurta vien politiniais sprendimais. Ji formuojasi šeimose, stiprėja bendruomenėse ir įsikūnija institucijose, kurios laiko visuomenę drauge“, – teigiama ataskaitos išvadose.
Autoriai priduria, kad jei Škotija nori rimtai spręsti vienatvės problemą, ji turi pereiti nuo paprasto izoliacijos valdymo prie bendruomeniškumo atkūrimo.
„Ši užduotis yra ne tik socialinė ar ekonominė, bet ir moralinė bei žmogiška. Ji kelia klausimą, kokia tauta norime būti ir ar esame pasirengę kurti visuomenę, kurioje daugiau žmonių galėtų iš tiesų pasakyti, kad jie jaučiasi matomi, suprasti ir priklauso kažkam didesniam nei jie patys“, – teigiama ataskaitoje.
