Naujasis Ateitininkų federacijos pirmininkas Aistis Stalaučinskas pabrėžia, kad šiandien svarbiausia – drąsiai gyventi tikėjimu ir nepasiduoti abejingumui. Jo teigimu, ateitininkija išlieka gyva tiek, kiek jos nariai auga tikėjime, bendrystėje ir atsakomybėje už visuomenę. Interviu portalui „Laikmetis.lt“ jis kalba apie asmeninį kelią, organizacijos ateitį ir jaunimo vaidmenį kuriant Lietuvą.
Koks buvo jūsų asmeninis kelias į ateitininkus – kas paskatino įsitraukti į šį judėjimą ir kas jame jus labiausiai išlaikė?
Man teko 2015 metų vasarą dalyvauti stovykloje, į kurią atvyko įvairių jaunimo organizacijų atstovai, kurie ne tik pristatė savo organizacijas, bet ir diskutavo apie valstybę ir visuomenę įvairiais pjūviais. Įtaigiai kalbėjo vienas svečias, ypač kai diskusijos pakrypdavo vertybinėmis temomis. Jis buvo iš šiek tiek girdėtos ateitininkų organizacijos, kurios kuopą lankiau gimnazijoj. Taip susipažinau su būsimu kunigu, tuomet politikos mokslų studentu, studentų ateitininkų pirmininku Linu Braukyla. Linas vėliau mane pakvietė į studentų žiemos akademiją Šiauliuose.
Pirmoji gyvenime studentų akademija buvo ypatinga. Jau pati kelionė traukiniu į Šiaulius pasirodė įdomi ir neįprasta. Atvažiavus pasitiko paprasti, draugiški ir kažkuo gerąja prasme moksliukus primenantys studentai – vadovai, metais ar keliais vyresni už mane. Nors beveik visus mačiau pirmąkart, jie bendravo lyg su senu pažįstamu… Palietė jų gyvas tikėjimas.
Šiauliuose vykusi studentų ateitininkų žiemos akademija buvo apie misijas. Šviesios atminties tėvas Antanas Saulaitis atsivežė nuosavą televizoriuką ir per jį rodė skaidres, pasakodamas apie savo nuotykius evangelizuojant pasaulio tautas ir tauteles. Tuomet pirmą kartą plačiau išgirdau apie Kazį Bradūną, kurio dukra ne tik pasidalino istorijom, bet ir surengė poezijos, dainų vakarą.
Man, kaip architektūros studentui, patiko ir pats pastatas. Akademija vyko dar dažais kvepiančiame Šiaulių vyskupijos sielovados centre, kurį ir dabar vertinu kaip geros architektūros pavyzdį. Savaitgalis įsiminė, nes ten praturtėjau ne tik žiniomis, bet ir draugais. Todėl dalyvavau ir kitose akademijose bei renginiuose, kol 2018 metų vasario 8 dieną per studentų ateitininkų žiemos akademiją Marijampolėje daviau studento ateitininko įžodį.
Šioje bendruomenėje mane išlaikė ir augino natūraliai gilėjantis tikėjimas, besiplečiantis draugų ir bendraminčių ratas, savęs, kitų, istorijos, gamtos ir viso pasaulio pažinimo nuotykis… Ateitininkijos gyvenime natūraliai susijungia malda, mokslas, kultūrinės ir pažintinės programos, bendravimas, žygiai, stovyklos ir dar daug kitokių renginių. Viso to nebūtų, jei ne tikri žmonės, idealistai, kurie nuolat palaiko, padeda ir augina. Taip Dievas veda į priekį.
Ką jums asmeniškai reiškia būti ateitininku šiandienos Lietuvoje, kurioje vertybinės nuostatos dažnai susiduria su skirtingomis pasaulėžiūromis?
Šiandien būti ateitininku reiškia drąsiai gyventi tuo, kuo tiki. Ateitininkas – tai atkaklus keleivis, pasiryžęs pereit laukus, kalnus, miškus ir slėnius. Ne šiaip dėl įdomumo, o dėl tikslo. Mūsų tikslas – Dangus. Kaip žygiuose būnam išbandomi lietumi, saulės kaitra, turim budriai perbrist upes, įveikt dilgėlių pilnus žolynus, taip ir gyvenime pasitaiko įvairiausių iššūkių ir nepatogumų… Bet mums lengviau, nes turim tikslą, valią, viltį ir Dievo malonę.
Praėjusią vasarą su žmona Justina aplankėme Romos katakombas. Sunku suvokti, kad prieš kelioliką šimtmečių krikščionys turėjo slėptis giliai po žeme, kad išvengtų persekiojimo ir net mirties vien dėl išpažįstamo tikėjimo. Neįprasta suvokti ir tai, kad daugelis tarpukario ateitininkų buvo persekiojami ano meto nepriklausomoje Lietuvoje.
Šiandien vis labiau suprantu, kad gyvename ganėtinai palankiomis sąlygomis. Turime galimybę išpažinti savo tikėjimą, gyventi pagal sąžinę ir su kitais tuo dalintis. Esame laisvi reikšti savo įsitikinimus, galime organizuoti oficialius renginius, burtis į kuopas, oficialiai veikia sekretoriatas. Svarbiausia užduotis yra tobulėti ir mokytis kalbėti suprantamai, tinkamai argumentuoti, pagarbiai diskutuoti ir taip apginti savo pasaulėžiūrą, ją rinktis įtikinti kitus. O svarbiausia – mesti iššūkį pilietiniam pasyvumui ir abejingumui.
Kokius pagrindinius tikslus ir prioritetus keliatės vadovaudamas Ateitininkų federacijai artimiausiais metais?
Pirmasis žingsnis yra augti tikėjime. Norėčiau, kad kuo daugiau ateitininkų kasdien skaitytų Dievo žodį, praktikuotų mąstymo maldą, kuo dažniau dalyvautų šv. Mišiose ir melstųsi vieni už kitus. Matau, kad nemaža dalis tai jau daro. Ir po truputį galim pastebėti vaisius. Tie, kurie dega gyvu tikėjimu, turi daug jėgų ir entuziazmo veikti, savanoriauti. Šv. Mišios už ateitininkiją suburia to miesto, regiono ateitininkus. Tačiau dar yra nemažai pavyzdžių, kaip atšalimas silpnina bendruomenę. Todėl reikia vis naujais būdais prisiminti, kad įkvėpimo ir malonių šaltinis yra Dievas, ir nuolat kreiptis į Jį.
Antrasis žingsnis yra tęstinumas, vertinant tai, kiek daug nuveikė iki manęs buvę pirmininkai, valdybų, tarybų nariai, kuopų globėjai, akademijų vadovai ir kiti savanoriai. Ir toliau išlaikysime buvusio pirmininko Vyčio Turonio išvystytą valdybos narių pasiskirstymą į atstovavimo, bendruomenės, ugdymo, pastoracijos ir turto valdymo sritis, tęsim šiuose baruose pradėtus darbus.
Trečias dalykas yra valdybos komandos ir mano idėjos, kuriomis norėtume papildyti ir gyvinti ateitininkų organizaciją. Mes matome kuopų svarbą tvariam organizacijos vystymuisi. Todėl dialogui ir įžvalgoms planuojame sutelkti kuopų globėjus, o jų patirtį pritaikyti steigiant naujas ir stiprinant esamas kuopas. Čia matome dideles galimybes, nes aktyvios kuopos reiškia šviežio oro gurkšnį parapijoms ir taip gali iš pagrindų atgaivinti Bažnyčią Lietuvoje.
Kaip planuojate pritraukti daugiau jaunimo į ateitininkų veiklą ir padaryti šį judėjimą patrauklų šiuolaikinei kartai?
Ateitininkai yra misija su ugdymo ir aktyvaus bendruomeniškumo programa visam gyvenimui. Belieka suprantama kalba ir įtraukiais pavyzdžiais pristatyti penkis ateitininkų principus – katalikiškumą, šeimyniškumą, tautiškumą, visuomeniškumą ir inteligentiškumą.
Tai yra nemenkas uždavinys, kurio sprendimų su komanda ieškosime ateinančius dvejus metus, o atradimus mėginsim pritaikyti gyvenime. Per šimtą penkioliką metų esame sukaupę daug teorinės medžiagos, nemažai praktinės patirties, belieka ją atgimusią naujai paleisti į pasaulį ir pasiūlyti XXI amžiaus Lietuvai.
Kaip, jūsų nuomone, ateitininkai gali prisidėti prie Lietuvos visuomenės ir valstybės ateities kūrimo – kokią misiją čia matote?
Mūsų misija prasideda žmogumi ir baigiasi Tėvyne. Nacionalinis saugumas, mano manymu, yra platus ir gilus daugiasluoksnis reiškinys, kuriame persipina žmogaus santykis su Tėvyne, jos gamta ir žmonėmis, istorija ir ateities viltimi, bendražmogiškomis vertybėmis ir tikėjimo dimensija.
Iš tiesų, nėra netikinčių žmonių. Visi esame ieškotojai, tik vieni tikėjimą paveldėjo, kiti jį atrado, o treti – dar atranda arba atras. Tikėjimas mūsų misijoje yra pamatas, į kurį žmogus gali remti savo gyvenimą. O tada prasideda drąsi kelionė – istorijos pažinimas, mokslo patirtys, lietuviškumo atradimas ir pažinimas, siekis tomis patirtimis dalintis su kitais veikiant visuomeniniuose reikaluose, troškimas sukurti šeimą, ar tiesiog būti šeimynišku ir savo meilę žmonėms dovanoti įvairiose gyvenimo aplinkybėse.
Moksle, diskusijose, savanorystėse užgrūdintas žmogus, gebantis atsiduoti ir jaučiantis ryšį su bendruomene gebės pajusti, ko iš jo nori Dievas ir atras geriausią būdą kaip prisidėti prie Lietuvos kūrimo ir auginimo.
Dėkui už pokalbį ir sėkmės tarnystėje.
