Paklausus, kokios valdžios žmonėms reikia, daugelis sako, kad protingos, visiems vienodai teisingos, nepasiduodančios bereikalingoms emocijoms… Tiesa, tie patys žmonės valdžią renkasi dažniausiai pagal simpatijas, estetinius ir kitus dvasinius kriterijus. Taip dažniausiai prasideda visos istorijos, sujungtinos į rinkinį, pavadintą „ne tuos iš(si)rinkome“.
Kad be emocijų yra blogai, nostalgiškai prisimenu laikus, kai su policininku, išlindusiu iš krūmų su plaukų džiovintuvą primenančiu daiktu, buvo galima susitarti, ar įrodyti savo tiesą; su „visiems vienodai teisingu“ trikoju nepavyks, o kur dar visokie matuokliai, fiksuojantys, kad ateini, kada išeini, kiek išleidi…
Bet jei jau atsirado poreikis turėti protingą valdžią su nepriekaištinga reputacija, atsiras ir kas ją sukuria. Neseniai pasaulį apskriejo projektas, kūrėjų pavadintas „Technologinė respublika“ – pasiūlymas, kaip sukurti valstybę, kurioje nebus emocijų ir klestės vienodas teisingumas visiems. Valdžia bus absoliučiai atspari korupcijai ir absoliučiai negailestinga įstatymo pažeidėjams. Patiko? Tai štai.
„New York Times” bestseleriu pavadintas rašinys „Technologinė respublika: kieta galia, minkštas tikėjimas ir Vakarų ateitis”, yra tai, ko, neva, jums reikia. Aleksandras C. Karpas ir Nicholas W. Zamiska pateikia projektą tokios valstybės, kokią žmonės, sako, norėtų matyti.
Autoriai, beje, atstovauja duomenų analizės platformas kuriančią bendrovę tokiu ne šiaip sau sugalvotu „Palantir“ vardu. Nesu didelis „Žiedų valdovo“ žinovas, bet tas palantiras toje istorijoje turi būti kažkoks mistinis akmuo, leidžiantis matyti kažką labai toli… bet nebūtinai teisingai.
Ne paslaptis, kad mintieji autoriai turi gerų ryšių su vadinamuoju Silicio slėniu, tad jų vizijoje daug aliuzijų į slėnio „gerus darbus“. Sakoma, kad Silicio slėnis yra morališkai skolingas šaliai, kuri padarė jo iškilimą įmanomu. Silicio slėnio inžinerijos elitas turi teigiamą pareigą dalyvauti ginant žmoniją nuo tų bėdų, kurias žmonija pati susikūrė.
Būsite neteisūs, manydami, kad Technologinė respublika yra visiškas parsidavimas valdžiai kompiuterių, kurie jau šiandien turi galią nustatinėti, ar mes esame žmogiškos būtybės. Turi būti užkirstas kelias vadinamai „programėlių tironijai“. Tai jos privalo paklusti mūsų kultūros ir tradicijų palikimui.
Bet, bet, bet… neturime pasiduoti ir gyvenimui pagal patrauklumo kriterijus. Laisvų ir demokratinių visuomenių gebėjimams tvarkytis pasaulyje reikia kietosios galios, o kietoji galia šiame amžiuje bus pastatyta ant programinės įrangos.
Toji programinė įranga – tai kur kas daugiau nei mūsų asmeninių kompiuterių procesoriai. Šiandien įsijungdami elektrą, net nepagalvojame, kad tai kažkas nenatūralaus. Prieš pusantro šimto metų atrodė kažkas paslaptingo ir baisaus. Elektra mums tarnauja, bet mūsų nevaldo.
Greitai panašiai bus su dirbtiniu intelektu, neišsigąskite. Valstybės tarnautojų tas intelektas nepakeis. Pakeis tą minkštosios galios segmentą, kuris dabar yra veikiau minkštoji ne-galia.
Pakelėse tykančius greičio matuoklius paminėjau neatsitiktinai. Skaitytojai, mėgstantys mokslu paskonintus fantastikos rašinius, tikriausiai, prisibijo pranašysčių apie tokią elektroninę teisėsaugą – robotus, neva, mus saugančius, bet tuo pat metu ir mus sekančius, be jokių kompromisų užkardančius mūsų norus pasukti kuo nors iš kelio, ar išsimaudyti banguotoje jūroje. Technologinės respublikos kūrėjai prižada, kad teisėsauga bus pakankamai minkšta, bet jau tikrai ne korumpuota.
Autoriai teigia, kad branduolinis ginklas kaip atgrasymo priemonė ima morališkai senti. Netruks ateiti laikas, kuomet dirbtinis intelektas bus tas, kuris sukurs algoritmą atbaidantį potencialus priešininkus. Ir tai nebūtinai bus kas nors šaunamo ar sprogstamo. Gal kokia infekcija ar priešo kompiuterių „išvedimas iš proto“. Viskas įmanoma.
Jei jums reikia „tradicinių“ ginklų… Bus ir tokie. O be to, projekto kūrėjai mano, kad karo tarnyba turi būti privaloma… Citata: „Mes, kaip šalis, turėtume būti pajėgūs tęsti diskusijas apie karinių veiksmų užsienyje tinkamumą, tuo pačiu išlikdami nepajudinami savo įsipareigojimo tiems, kurių paprašėme žengti į pavojų.“ Taigi, karas bus, kaip visada, o sąjungininkai reikalingi bei gerbiami. Ne kaip dabar.
O kaip su dvasiniu pasauliu? Kalbama apie tolerancija visokiems religiniams įsitikinimams ir planuojama juos saugoti, kad svarbią mūsų žmogiškos prigimties dalį. Kai skaitau ir girdžiu apie toleranciją įvairiems įsitikinimams imu galvoti, o kurie iš jų teisingi? Bet čia jau kita tema.
Nesiruošiau čia perpasakoti visko, ir nerekomenduoju kokiai nors mūsų partijai imti viso šito savo politinės programos pagrindu. Ir autoriai neskuba siūlyti. Jie mano, kad Jungtinių Valstijų visuomenė yra tinkamiausia gyvenimui toje Technologinėje respublikoje. Ir savo pranašumą prieš visą likusį pasaulį ji įrodys gana greitai… Kitiems beliks sekti laimingųjų pėdomis.
Kai kurie mokslininkai (tokius vadinu tikrais) sako, kad teorija yra teisinga tada, kai ją patvirtina praktika. Tad pasvarstykime, ar tokioje respublikoje gyvensime ilgai ir laimingai? Ar pasaulis, jau pavargęs nuo technologijų norės jų dar daugiau? Kodėl visos teorijos, nuo Kanto laikų, parašytos, kaip gyventi ilgai ir laimingai, niekaip neatlaiko laiko išbandymo?
Pasakysiu refleksiją, kodėl to „ilgai ir laimingai“ nebus. Visame tos technologinės respublikos sumanyme yra daug teisingumo, bet nėra… gailestingumo. Gailestingumas, labai formaliai pažiūrėjus, yra teisingumo priešingybė ar bent jau teisingumo nepaisymas, gailestingumas neracionalus ir nereglamentuojamas, tačiau, atidžiau pasižiūrėjus, visų tragiško likimo civilizacijų beda buvo ne teisės, o gailestingumo stoka.
Tas keistas akmuo, minėtas tekste mato nebūtinai teisingai. Jei išmokysime jį žvelgti gailestingai… tada gal ir pavyks.
