Apaštalo Jono Evangelijoje pasakojama apie tai, kas vyko paskutinės Vakarienės kambaryje ir ką Jėzus kalbėjo, atsisveikindamas su savo mokiniais. Jėzus matė, kad mokiniai pilni nerimo, ir numatė, kaip skaudžiai juos prislėgs jo mirtis ant kryžiaus, todėl ragino neišsigąsti to, kas turi įvykti. Kalbėjo apie savo Tėvą, pas kurį keliauja ir kur turės nukeliauti visi jo mokiniai: „Einu jums vietos paruošti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 2–3).
Apaštalui Tomui suabejojus, kad nežino, kur einąs jų Mokytojas, Jėzus pasakė įsidėmėtinus žodžius: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).
Kol gyvename Žemėje, mes turime laisvę eiti įvairiais keliais. Tarp jų yra ir nuodėmės keliai, šunkeliai, kuriais einant galima visiškai nutolti nuo Dievo ir kartu nuo amžinosios laimės. Jėzus rodo vienintelį tikrą kelią ir tuo keliu vadina patį save: „Aš esu kelias“ (Jn 14, 6).
Jėzaus keliu mes pradedame eiti savo Krikšto dieną. Sąmoningai renkamės šį kelią, kai susipažįstame su krikščioniškojo gyvenimo pagrindais ir pasiryžtame visą savo gyvenimą eiti tik su Jėzumi. Tačiau pirmosios katechezės, kurios metu buvome pastatyti Jėzaus kelyje, yra per maža – reikia nuolat gilinti savo tikėjimą. Mes tai darome, praktikuodami tikėjimą: melsdamiesi, skaitydami Šventąjį Raštą, kitas dvasinio turinio knygas, dažnai pasinaudodami Atgailos sakramentu ir priimdami Eucharistiją.
Jėzus, būdamas Piloto teisme, pasakė: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 37). Pilotas turėjo daug galios, bet jam trūko paties svarbiausio – nežinojo, kas yra tiesa, todėl klausė Jėzų: „O kas yra tiesa?“ (Jn 18, 38). Į šį klausimą svarbu turėti aiškų atsakymą, nes jo neturint žemiškojo gyvenimo keliuose galima lengvai pasiklysti.
pirmosios katechezės, kurios metu buvome pastatyti Jėzaus kelyje, yra per maža – reikia nuolat gilinti savo tikėjimą.
Jėzus apie save pasakė: „Aš esu tiesa.“ Jėzus – amžinasis Dievo žodis, per kurį sukurtas pasaulis (plg. Jn 1), tik jis vienintelis galėjo pasakyti „Aš esu tiesa“. Mes, tikintieji Jėzų Kristų, taip pat gyvename tiesoje, jei ištikimai juo sekame. Jėzus įpareigojo savo mokinius šiuos tiesos žodžius skelbti pasauliui, ir tai daro jo įkurtoji Bažnyčia. Tikėjimo išpažinimas, kurį kalbame švęsdami Mišias, talpina dieviškąją tiesą, kurią išpažindami vienijamės su Jėzumi, o mylėdami žmones, net savo priešus, užtikrintai einame jo rodomu keliu.
„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Jėzus save pavadino gyvenimu, nes jis vienintelis yra tikro gyvenimo nešėjas ir davėjas. Gyvenimas nelygu gyvenimui. Kol keliaujame žemiškojo gyvenimo keliais, galime ir neturėti tikro gyvenimo, nes gali trūkti to, kas sudaro tikro gyvenimo esmę – gali trūkti tiesos, meilės ir laisvės.
Patirdami tikro gyvenimo skonį, mes būname pilni džiaugsmo, apie kurį kalbėjo Jėzus Vakarienės kambaryje, atsisveikindamas su nuliūdusiais mokiniais: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 11–12).
Dievo žodis kviečia pasitikrinti, kokiu keliu einame, kokią tiesą išpažįstame ir kokį gyvenimą renkamės.
