Gegužės 4 d. Italijos knygynuose pasirodė Vatikano leidyklos knyga „Išlaisvinti malonės. Šv. Augustino mokykloje istorijos iššūkius pasitinkant”, kurioje skelbiami Roberto F. Prevosto tekstai ir kalbos, sakytos jam einant Šv. Augustino ordino prioro pareigas.
Koks turėtų būti tikinčiojo ir krikščionių bendruomenės požiūris pokyčių akivaizdoje – siekti išlaikyti esamą padėtį ar eiti į pasaulį? Pirmadienį išėjusioje knygoje skelbiama ir tuometinio augustinų prioro Roberto F. Prevosto homilija, sakyta 2010 m. rugsėjo 19 d. Maniloje per Augustinų ordino Filipinų provincijos kapitulos atidarymą.
2008 m. augustinai šioje vietoje minėjo Andréso de Urdanetos gimimo 500-ąsias metines. Tai buvo garsus ir labai patyręs jūrininkas, kuris po daugybės vidinių kovų metų šv. Augustino mokyme atrado kvietimą keisti gyvenimą: jis suprato, kad vienintelį tikrą atsaką į žmogaus širdies troškimą galima rasti Dieve ir Jo meilėje. Ši tiesa pakeitė jo gyvenimą – iš sėkmingo jūrininko jis tapo Šv. Augustino ordino nariu.
Urdaneta kaip jūrininkas išgarsėjo tuo, kad atrado vadinamąjį tornaviaje – saugų ir greitą jūrų kelią iš Filipinų į Meksiką. Šis maršrutas tapo svarbia transporto ir prekybos jungtimi tarp Azijos ir Amerikos. Tačiau Urdaneta savo gyvenime patyrė dar svarbesnį tornaviaje. Jo atsivertimas ir apsisprendimas tapti vienuoliu simbolizuoja visai kitokį sugrįžimą –atsivertimą į Dievą.
Tornaviaje – „grįžimo kelionės“ – vaizdinys gali būti labai tinkamas ir mums, augustinams, susirinkusiems į kapitulos pradžią. Mes taip pat esame kviečiami leistis į kelionę ir atrasti, kad vienintelis tikras ir prasmingas kelias yra tas, kuris veda į Kristų. Ši kelionė prasideda gimimu, o kaip krikščionims – pirmuoju susitikimu su Kristumi per Krikštą. Tačiau kai kuriems žmonėms ji prasideda tada, kai jie išgirsta Dievo žodį, kaip nutiko Augustinui, kurio kelias į Kristų ėjo per ilgus atsivertimo metus, dar gerokai prieš jo sprendimą priimti Krikštą. Jis tęsė šią kelionę ir po Krikšto – toliau keliaudamas link Dievo kaip kunigas ir vyskupas.
Mums, pašvęstojo gyvenimo žmonėms, ši kelionė yra mokinių bendruomenės gyvenimas, tarnaujant Kristui. Kaip augustinai keliaujame gyvendami bendruomeninį gyvenimą ir vykdydami apaštalinę veiklą. Tačiau galime kelyje sulėtėti, tapti patenkintais savimi ir išsiblaškiusiais. Galime ir sustingti, sustabdyti savo dvasinio gyvenimo pažangą ir pastoracinę veiklą. Tas pats gali nutikti ir mūsų bendruomenėms – vietinių bendruomenių ir provincijų gyvenimas gali prarasti gebėjimą įkvėpti ir patraukti kitus. Jaunatviškas, energijos kupinas entuziazmas gali pamažu išblėsti, o mes patys galime lengvai nuslysti į kasdienę rutiną, vis tą pačią, kuri niekada nesikeičia.
Urdanetos drąsa ir nuotykių dvasia, padėjusi jam atrasti tornaviaje, gali būti atgaivinta čia, šioje istorinėje vietoje, kur susirinkome švęsti mūsų kapitulos atidarymo liturgijos. Pokytį, naują kelią, kurio ieškome, gali paskatinti mums kylantys klausimai: ar norime išlaikyti tai, ką turime, likti ten, kur esame, ar maldos tyloje klausytis savo neramios širdies, būti atidūs Dievo žodžiui ir įsiklausyti į tuos tarp mūsų, kurie ieško ir geba skaityti laiko ženklus? Ar esame atviri galimybei pasirinkti kažką kita ir nauja, naujai suvokti savo misiją?
„Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16, 13). Ši Evangelijos frazė galėtų būti suprantama ir taip: ar kartais nesame pasidaliję tarp troškimo sekti Kristų, bet kokia kaina, ir noro likti ten, kur esame – patenkinti, stokodami noro ar gebėjimo keisti savo kelią? Dera savęs paklausti, ar ir mums reikia atrasti naują kryptį, naują tornaviaje, naują atsivertimą?
ar norime išlaikyti tai, ką turime, likti ten, kur esame, ar maldos tyloje klausytis savo neramios širdies, būti atidūs Dievo žodžiui ir įsiklausyti į tuos tarp mūsų, kurie ieško ir geba skaityti laiko ženklus?
Įvairiuose pašvęstojo gyvenimo kontekstuose dažnai svarstoma, kas svarbiau – išsaugoti tai, kas esame, ar tęsti misiją? Ar mes norime išlaikyti esamą padėtį, ar mūsų širdyse yra gyva misionieriška dvasia? Siūlau kelias mintis, kurios padės apmąstyti šiuos klausimus.
Kai kalbama apie tarnystės supratimą, tie, kurie siekia tik išsaugoti tai, ką turime, sakys: „Turime būti ištikimi savo praeičiai“; tuo tarpu bendruomenė su misionieriška dvasia sakys: „Turime būti ištikimi savo ateičiai“.
Rūpindamiesi veiklos efektyvumu turimos padėties išsaugojimo siekiantieji klaus: „Ar turime finansinių resursų naujai apaštalinei veiklai?“; tuo tarpu misijai atsidavusiai bendruomenei rūpės kitas klausimas: „Kaip išugdyti daugiau mokinių?“
Kai galvojame apie pokyčius ir apie tai, ar norime ir galime daryti ką nors kitaip, tie, kuriems svarbus esamos padėties išlaikymas, tvirtins: „Mes to nenorime, nes tai gali kelti problemų.“ O atsidavusieji misijai sakys: „Jei tai padės mums pasiekti tuos, kurie yra toli, imkimės rizikos.“
Lyderystės stilius tų, kurie yra linkę į išsaugojimą, pirmiausia yra vadybinis, sutelktas į gerą organizaciją ir efektyvumą, Tokie vadovai siekia, kad viskas būtų tvarkinga ir sklandu. Tuo tarpu bendruomenė, turinti pranašišką viziją ir gyvenanti misija, sieks kitokios lyderystės – transformuojančios, gebančios jau dabar matyti tai, ką įmanoma pasiekti, eiti pirmyn ir rizikuoti, kad ta vizija taptų tikrove.
Išsaugojimui atsidavusi bendruomenė pirmiausia galvos, kaip išsaugoti save. Misijai atsidavusi bendruomenė pirmiausia galvos, kaip pasiekti pasaulio gyventojus.
„Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams…“ (Lk 16, 13). Augustinas, komentuodamas Viešpaties Kalno pamokslą ir aiškindamas, kodėl neįmanoma tarnauti dviem šeimininkams, pabrėžia, kad žmogus nebūtinai ima „nekęsti Dievo“, kai tampa kito šeimininko tarnu. Veikiau atsiranda abejingumas ar kompromisas, kai Dievas ir jo malonė imami laikyti savaime suprantamu dalyku.
Tai gali būti ir mūsų situacija: praradę pradinį entuziazmą, esame patenkinti tuo, ką jau darome. Šiandien Evangelija visiems mums primena būtinybę radikaliai apsispręsti, visiškai atiduoti savo gyvenimą Dievui ir Evangelijos misijai. Šiandien mūsų akivaizdoje vėl iškyla pasirinkimas, kurį iš tiesų jau esame padarę, ir esame kviečiami atnaujinti savo įsipareigojimą gyventi evangelizacijos misija. Tegul Šventoji Dvasia mus veda ir apšviečia!
