Demografinė situacija Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų šalyse, kelia nerimą. Jau kurį laiką stebima tendencija – gimstamumas mažėja, nors gyvenimo lygis gerokai išaugo. Paradoksalu, kad anksčiau vaikų gimdavo daugiau, nors žmonės gyveno kur kas kukliau. Taigi kokios priežastys? XFM radijo laidoje „Polis ant kalvos“ (vedėjas Ričardas Garuolis) šią temą aptarė humanitarinių mokslų daktarė, Rengimo šeimai asociacijos narė, etnologė Asta Katutė.
Gimstamumas Lietuvoje
Per pastaruosius dešimtmečius gimstamumo rodikliai Lietuvoje smarkiai pasikeitė. Po nepriklausomybės atkūrimo gimstamumo rodikliai beveik tris kartus sumažėjo. 1990 m. gimusių kūdikių buvo beveik 57 tūkst., o 2024 m. – tik apie 19 tūkst., pernai – deja, vos apie 17,5 tūkst.
Tiesa, buvo ir trumpų pakilimų: 2006–2009 ir 2014–2015 m., kai suminis gimstamumo rodiklis pakilo iki maždaug 1,6 vaiko vienai moteriai.
Gimstamumas pasaulyje
Mūsų kaimyninės šalys, Europa ir nemažai pasaulio valstybių taip pat susiduria su gimstamumo krize. Skaičiuojama, kad pasaulinis gimstamumo rodiklis – apie 2,3 vaiko vienai moteriai, o kai kur jis yra net žemiau populiacijos atsinaujinimo ribos, t. y. 2,1.
Daugelyje Europos šalių būtinojo gimstamumo riba yra žema. Mokslininkai skaičiuoja, kad vidutinis gimstamumo rodiklis žemyne – apie 1,5 vaiko vienai moteriai. Pavyzdžiui, Vokietijoje – apie 1,4, Italijoje – apie 1,2, Latvijoje – apie 1,12, o Lenkijoje – vos 1,02.
Šiek tiek aukštesni, nors vis tiek per žemi, gimstamumo rodikliai Jungtinėse Amerikos Valstijose (apie 1,6), Brazilijoje (apie 1,7), Kanadoje (apie 1,2), o Čilėje ir Argentinoje tik šiek tiek viršija 1.
Dar prastesni rodikliai fiksuojami Rytų Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione. Šiose šalyse jau ilgą laiką registruojamas rekordiškai žemas gimstamumas: Pietų Korėjoje – apie 0,7 vaiko vienai moteriai, Kinijoje – apie 1,1, Japonijoje – apie 1,2.
Šiek tiek kitokia situacija Pietų ir Centrinėje Azijoje, nors rodikliai taip pat svyruoja. Pavyzdžiui, Turkijoje – apie 1,4, Azerbaidžane – apie 1,6, o Indijoje nesiekia saugaus 2,1 lygio. Kai kuriose regiono valstybėse gimstamumo rodikliai aukštesni: Kazachstane ir Uzbekistane viršija 3, Afganistane siekia apie 3,5.
Šiuo metu vaisingiausia yra Užsachario Afrika – vidutiniškai apie 4,5 vaiko vienai moteriai. Nors tai mažiau nei, tarkim, 1980 metais (6,5), vis dėlto vis dar labai aukštas lygis. Kai kuriose šalyse skaičiai dar didesni, pavyzdžiui, Nigerijoje gimstamumo rodiklis siekia apie 6,7, Somalyje – apie 5,6 vaiko vienai moteriai.
Šiose visuomenėse gyventojų struktūra visiškai kitokia, todėl ir demografinės problemos yra kitokios. Vis dėlto daugelyje pasaulio valstybių gimstamumo rodiklis nepasiekia kartų kaitai būtino lygio.
Dėl kokių priežasčių mažiau gimsta vaikų?
Klasikinis aiškinimas dažniausiai remiasi ekonominiais, socialiniais ir kultūriniais pokyčiais Vakarų šalyse. Tačiau gimstamumo mažėjimo tendencijos nuvilnijo per didžiąją pasaulio dalį. Taigi vien aukštu šalies išsivystymu ar gera ekonomine padėtimi šio reiškinio jau nepaaiškinsi.
Akivaizdu, kad svarbūs kultūriniai veiksniai. Pasak mokslininkų, prasčiausi gimstamumo rodikliai yra Rytų Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione.
Kaip galimos priežastys minimos kultūriškai nusistovėjusios vertybės, labai intensyvūs darbas, vėlyvas šeimos kūrimas ir didelės gyvenimo išlaidos. Tam tikrą įtaką turėjo ir ankstesnė demografinė politika, pavyzdžiui, Kinijoje ilgą laiką galiojusi vieno vaiko politika. O kaip paaiškinti tuomet, kad kaimyninėse šalyse tokių griežtų priemonių nebuvo, tačiau gimstamumo rodikliai ne geresni? Vadinasi, tai nėra pagrindinė priežastis.
Gimstamumo mažėjimo priežastys Vakarų šalyse
Mobilumas
Visuotinai pripažįstama, kad mažėjantį gimstamumą lemia ne vien ekonominiai, bet ir kultūriniai veiksniai. Tarkim, daugiau mobilumo. Žmonės dažniau keičia gyvenamąją vietą, darbą, miestus. Dėl to silpnėja šeimos ir giminės pagalbos tinklai, mat šalia nebėra močiučių ar senelių, kurie padėtų prižiūrėti vaikus.
Santykių krizė
Mokslininkai taip pat pabrėžia santykių krizę. Nebemokame kurti tvarių ilgalaikių santykių. Daug jaunų žmonių gyvena nesusituokę, tai tapo nauja kultūrine norma. Tačiau tokie santykiai nėra stabilūs, palyginti su santuoka. Dėl netvirtų santykių ir neįtvirtintos santuokos moterys nenori susilaukti vaikų. Kita vertus, statistika rodo, kad net ir susiradus partnerį, susituokus ir pradėjus kurti visavertę šeimą apie 40 proc. porų išsiskiria. Be abejo, dėl to silpnėja pasitikėjimas situacija ir silpnėja noras kurti didesnę šeimą.
Būsto poreikis ir kainos
Planuodami šeimą ir galvodami apie vaikus žmonės nesijaučia saugūs, nes gyvena nuomojamame bute, todėl natūraliai nori turėti savo būstą. Tačiau aukštos nekilnojamojo turto kainos, ilgametės paskolos ir finansinis neapibrėžtumas verčia jaunimą atidėti šeimos kūrimą arba apsiriboti mažesniu vaikų skaičiumi.
Vėlyvas gimdymas ir socialinė tėvų izoliacija
Agrarinėje visuomenėje galiojo principas: kuo daugiau vaikų, tuo stipresnė šeima. Daugiau vaikų reiškė daugiau nemokamos darbo jėgos ir kartu didesnes ūkininko pajamas. Tikslas aiškus – didelė ir stipri šeima garantuoja išgyvenimą ir klestėjimą.
Dabar situacija pasikeitusi. Vienam tėvui aprūpinti šeimą praktiškai neįmanoma. Mama taip pat turi dirbti, nes jauna šeima negali padengti būsto paskolos ar nuomos, komunalinių mokesčių ir t. t. Gimus vaikui, šeimos išlaidos gerokai išauga.
Pagimdžiusi moteris kuriam laikui pasitraukia iš darbo rinkos, anksčiau ar vėliau ji gali susidurti su vienišumo jausmu. Anksčiau sakydavo, kad vieną vaiką augina visas kaimas: jį supo broliai ir seserys, kiti vaikai, tetos, seneliai, kaimynai. Didelė šeima ir bendruomenė natūraliai dalyvavo vaiko auginime ir socializacijoje. Tačiau dabar neretai mama su kūdikiu lieka viena, patiria socialinę izoliaciją, ypač jei tėvai gyvena kitame Lietuvos krašte, o vaiko tėvas didžiąją dienos dalį dirba, stengdamasis aprūpinti šeimą.
Dideli lūkesčiai
Mes per daug tikimės iš savęs ir šeimos. Norime, kad gyvenimas būtų gražus: viena ar dvi kelionės į užsienį per metus, savaitgaliai sodyboje, kaime ar pajūryje. Dažnai šie lūkesčiai atsiremia į finansinius išteklius, išlaidos gali būti labai didelės, ypač jei šeima dar neturi nuosavo būsto arba negyvena su tėvais ar artimaisiais.
Dideli lūkesčiai susiję ir su vaikais. Norime, kad jie būtų išsilavinę, lankytų sporto būrelius, vasarą važiuotų į stovyklą. Norime, kad jie gyventų sveikai ir saugiai, turėtų savo kambarį. Papildomas šeimos narys reiškia daugiau kasdienių išlaidų, didesnio būsto ir (ar) automobilio poreikį.
Nors finansai yra svarbūs, problema visgi glūdi ne tik juose. Mūsų tėvai gyveno sudėtingesnėmis sąlygomis: net skalbimo mašinų neturėjo, gyveno bendrabučio tipo bute, o šeimos vis tiek sugebėjo auginti vaikus.
Požiūris į gimstamumą
Lietuvoje reakcijos į demografinę krizę yra skirtingos, todėl gana aišku, kodėl požiūriai taip išsiskiria. Dėl vertybinių pažiūrų.
Kairioji politinė mintis dažniau pabrėžia savirealizaciją, karjerą, žmogaus teises, atvirumą ir ribų plėtimą. Diskutuojama apie lyties tapatybę, šeimos sampratą, valstybės sienas ar migraciją.
Specifinis ir kairiųjų požiūris į gyvybę. Dažnai palaikoma teisė į abortą, eutanazija, sąmoningas apsisprendimas neturėti vaikų, kartais grindžiamas ir aplinkosauginiais argumentais.
O dešinieji dažniau pabrėžia stabilumą, tradicinę šeimą, pagarbą gyvybei, motinystei ir tėvystei, pagarbą tautai ir valstybei, nacionalinį saugumą.
Migrantų priėmimo problema
Iš skirtingų pasaulėžiūrų kyla ir nevienodas požiūris į demografinę problemą. Dešinieji vertina situaciją per šeimos ir tautos išlikimo prizmę, o kairieji nemato bėdos, kad, mažėjant gimstamumui ir trūkstant darbo jėgos, atvyks kitų kultūrų ir religijų žmonės. Bet gi neatsižvelgiama į kitus iššūkius, kuriuos kelia migracija: integraciją, kultūrinius skirtumus, socialinę sanglaudą ar saugumą, su tuo jau susiduria daug migrantų priėmusios šalys.
Valstybė iš tiesų gali kurį laiką gyvuoti ir sumažėjus gyventojų skaičiui, tačiau tokiu atveju ji turėtų tapti aukštųjų technologijų valstybe, gebančia kompensuoti darbo jėgos trūkumą produktyvumu. Deja, šiuo metu tuo pasigirti negalime. Tokio proveržio nėra, gimstamumo problema ignoruojama, o verslas vis labiau spaudžia didinti išorinės darbo jėgos kvotas. Iš to kyla kultūrinės ir socialinės pasekmės, kurios neabejotinai daro įtaką lietuvių etniniam tapatumui ir kultūros tęstinumui ir keičia šalies veidą.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 8 proc. užsieniečių. Kai kurie sociologai teigia, kad migrantų daliai pasiekus apie 20 proc., socialiniai ir kultūriniai pokyčiai tampa sunkiai apsukami atgal. Taigi migrantai nėra priimtinas pasirinkimas.
Migracija gali būti sprendimas trumpuoju laikotarpiu, kai aiškiai žinoma, kiek konkrečiai ir kokiose srityse trūksta darbuotojų. Ir ne daugiau. Tačiau daugelis šalių, svetingai atvėrusių duris ir priėmusių didelius migrantų srautus tiek pildydamos socialines spragas, tiek tikėdamosi užtikrinti senėjančios visuomenės pensijų sistemas, susiduria su didelėmis socialinėmis ir kultūrinėmis problemomis. Dėl daugybės kitų kultūrų ir religijų žmonių kyla naujų integracijos, saugumo ir kultūrinių iššūkių.
Kai kurie tyrimai rodo, kad net trumpuoju laikotarpiu migrantų kuriama ekonominė vertė ne visada kompensuoja ilgalaikius kaštus, mat reikia vertinti ir tai, kad atvyksta jų šeimos, jos integruojasi į socialines sistemas.
Be to, tikintis, kad atvykėliai iš didesnio gimstamumo šalių pagerins demografinę padėtį, tenka nusivilti, nes po kurio laiko rodikliai dažniausiai suvienodėja. Moterys ir vyrai, patekę į naują aplinką, prisitaiko ir gimstamumas artėja prie vietinių gyventojų rodiklių.
Taigi migrantai nėra ilgalaikis demografinių problemų sprendimas.
Demografija – taip pat atsakomybė
Visuomenės vertybės keičiasi. Siekiama lyčių lygybės, kartu geros demografijos ir aukštesnio gimstamumo. Kaip suderinti šiuos tikslus? Kai kurie duomenys rodo, kad gimstamumas tuo mažesnis, kuo aukštesnis lyčių lygybės indeksas ir kuo daugiau moterų siekia karjeros, ekonominio savarankiškumo.
Valstybės stebi situaciją ir semiasi gerųjų pavyzdžių iš kitų šalių, tačiau kol kas rezultatai nėra optimistiniai, mat vyriausybės vis dėlto turi atsižvelgti į savo unikalią situaciją.
Gimstamumas yra ne tik ekonomikos, bet ir nacionalinio saugumo klausimas, ne mažiau svarbus nei krašto apsauga. Tauta be vaikų praranda ateitį. Jei Lietuva suprantama tik kaip teritorija, iš tiesų nesvarbu, kas joje gyvens. Tačiau kalbant apie Lietuvą kaip lietuvių tautos namus, reikia pripažinti, kad demografijos problemų migracija neišspręs. Mažoms tautoms didelis gimstamumas reiškia išlikimą, kuris turėtų būti vertinamas taip pat rimtai, kaip ir išorinis saugumas.
Į vaikų gimdymą reikėtų žiūrėti ir per patriotizmo prizmę. Patriotizmas – ne tik pasiryžimas ginti tėvynę. Ne mažesnis indėlis į valstybės gerovę ir stabilumą yra vaikų gimdymas ir auginimas. Svarbu suvokti pareigą pratęsti giminę, pareigą šeimai, tėvams, kurie laukia anūkų, ankstesnėms kartoms – seneliams ir proseneliams.
Nuo to, kaip žmogus save suvokia – atskirą individą, pasaulio pilietį, šeimos ir tautos dalį – priklauso ir jo požiūris į šiuos klausimus. Pareigos jausmas šeimai, tautai ir valstybei galiausiai lemia ir pačios valstybės stiprumą.
Svarbus ir jaunų žmonių pasirengimas šeimos gyvenimui. Todėl mokyklose turėtų atsirasti privalomas rengimo šeimai modulis. Jo tikslas būtų padėti jauniems žmonėms kurti ir išlaikyti darnius santykius, nes vis dažniau kalbama apie tai, kad žmonės tampa vieniši ir sunku susirasti partnerį. Demografinė situacija verčia apie tai galvoti rimtai.
Laidos garsinė versija
