Popiežius Leonas XIV šeštadienį, birželio 6 d., pradėjo savo vizitą Ispanijoje. Po privataus susitikimo su Ispanijos karališkąja šeima jis kreipėsi į Ispanijos valdžios, pilietinės visuomenės ir diplomatinio korpuso narius, taip pat į visus ispanus, popiežiaus žodžiais, aistringą tautą, kuri myli gyvenimą ir tai moka parodyti, įskaitant ir turtingą dviejų tūkstančių metų krikščionišką tradiciją, siejamą su apaštalu Jokūbu, vaisingą ispanų tautos susitikimą su Jėzumi Kristumi.
„Atvykau pabūti tarp jūsų, kad paremčiau, padrąsinčiau ir įkvėpčiau atnaujintą tikinčiųjų ištikimybę Evangelijai bei gilesnį susitaikymą ir bendradarbiavimą tarp įvairių šios tautos sielos dalių“, – sakė popiežius.
Pasak jo, būtent Ispanijos istorijoje yra nuorodų, kad stabilumas ir klestėjimas kyla ne iš susidūrimo, bet iš susitikimo kultūros. Taikos žinią, kuri šiais laikais, deja, kai kuriems skamba naiviai, o kitiems – provokuojamai, sugeba priimti tie, kurie neužsidaro išankstinių nuostatų ideologijose, bet atsiveria tiesai.
„Tarp idėjos ir tikrovės egzistuoja dvipolė įtampa. Tikrovė tiesiog yra, o idėja išrutuliojama. Vengiant, kad idėja galiausiai atsiskirtų nuo tikrovės, tarp abiejų turi vykti nuolatinis dialogas. Gyventi vien žodžių, įvaizdžių, išvedžiojimų karalijoje pavojinga. […] Tikrovė viršesnė už idėją“, – savo pirmtako Pranciškaus žodžius priminė popiežius. (žr. Evangelii gaudium, 231) Tiesa visada didesnė už mus, todėl ji mus stebina ir nukreipia į ištyrinimo bei susitaikymo kelius, kuriuose dialogas su kitais – ir su Kitu iš didžiosios raidės – tampa pamatinis.
Tiesa visada didesnė už mus, todėl ji mus stebina ir nukreipia į ištyrinimo bei susitaikymo kelius, kuriuose dialogas su kitais – ir su Kitu iš didžiosios raidės – tampa pamatinis.
Leonas XIV citavo du ispaniškus balsus, kurie jau penkis amžius maitina dvasinį gyvenimą Bažnyčioje ir už jos regimų ribų: šv. Kryžiaus Jono ir šv. Teresės Avilietės. Jų mistika, pasak popiežiaus, yra „atmerktų akių“ mistika, jos nenusigręžia nuo tikrovės, bet, priešingai, kreipia prie problemų šaknų, prie tikrovės šerdies.
Stengiantis interpretuoti mūsų laikų pokyčius ir pakelti mūsų dienų įtampas, kurios jas temdo, gali praversti šv. Kryžiaus Jonui brangi „nakties tema“. Nepaprastai trokšdamas šviesos jis išmoko vertinti naktį kaip laiką, kurio metu siela išsilaisvina iš to, ką manėsi žinanti ir turinti. Ir šiandien, kai nežinomybė dažnai sukelia protų aptemimą ir lemia emocijų prievartą, visuomeniniame gyvenime reikia vyrų ir moterų, kurie tamsoje įžvelgtų šviesą, o pabaigoje – galimą pradžią.
Šv. Teresė tą patį kelią apibūdina vidinės pilies vaizdiniu. Einant iš kambario į kambarį link centrinės vietos – link savo širdies ir tiesos šventovės – erdvė plečiasi, protas atsiveria, prieštaravimai susidėlioja, įtampa išsisklaido, atsiranda vietos kitiems, visata tampa namais. Kai iš tiesų grįžtame į save, tai nėra intymistinis pabėgimas, bet radikalus atvirumas totus Alius et semper Novus („visiškai Kitam ir visuomet Naujam“). Šis žmogiškos būtybės matmuo yra priežastis, dėl kurios reikia ginti religijos ir sąžinės laisvę.
Šis žmogiškos būtybės matmuo yra priežastis, dėl kurios reikia ginti religijos ir sąžinės laisvę.
Šiandien pagunda pelnytis populiarumą vis labiau įpučiant poliarizacijų ugnį vis didėja, žmogaus orumas nuolatos pamenamas. Todėl mums reikia kultūros, vidinio pasaulio, laisvo ir kokybiško ugdymo, transcendencijos. Tamsių naktų metu tiesai ištikimi vyrai ir moterys toliau jaučia postūmį eiti iš kambario į kambarį iki vietos, kur, jų sąžinėje, teisingumas ir taika apsikabina. Būtent iš jų laisvės mes mokomės būti laisvi.
Katalikų Bažnyčia tarnauja šiam žmogaus širdies troškimui. Ne primesdama savo valią, bet daugybės kankinių ir šventųjų evangeliniu liudijimu. Ir šiandien ji yra pasirengusi tarnauti tautos, siekiančios susitaikymo ir taikos, ateičiai.
„Vardan meilės tiesai kviečiu visus atsisakyti jūsų socialinę tikrovę ir jos istoriją skaldančių bei poliarizuojančių naratyvų ir nuo bevaisių supaprastinimų pereiti prie vaisingo sudėtingumo vertinimo. […] Vertinti sudėtingumą ir jį tyrinėti, išmokti jo neneigti ir gyventi juo kaip palaiminimu, vengti tų uždaro identiteto požiūrių, kurie, rodos, viską paaiškina, tačiau pasaulį pripildo vaiduoklių ir priešų: tokia užduotis tenka tiems, kurie už pečių turi ilgą istoriją“, – sakė Leonas, savo žodžius iliustravęs pavyzdžiu apie XIII amžiaus valdovo Alfonso X Išmintingojo valdymo laikotarpį, kai vyko vaisingi mainai tarp krikščionių, žydų ir musulmonų paveldo, taip pat priminė apie šv. Ignaco Lojolos vidinę drąsą, leidusią krizę paversti malonės laiku.
Kalbos pabaigoje Leonas XIV taip pat išreiškė dėkingumą už Ispanijos paramą tarptautinei teisei ir daugiašališkumui. Telaimina Dievas Ispaniją“, – meldė jis.
„Pakelkite akis“
Popiežius šeštadienio pavakare apsilankė Madrido arkivyskupijos „Caritas“ labdaros centre benamiams, vargšams ir pagalbos reikalingiems žmonėms „CEDIA 24 horas“. Centras garsus tuo, kad teikia pagalbą ir paramą Madrido metropolijos vargdieniams visą parą ir kiekvieną metų dieną. Centras ne tik šelpia stokojančiuosius ar nelaimių ištiktus žmones, bet ir suteikia socialinę paramą bei galimybes sugrįžti į visuomenės gyvenimą, rengia formacijos ir amatų kursus.
Centro vadovai ir darbuotojai pristatė popiežiui kelis Centre globojamus benamius, papasakojo apie Centro veiklą ir palydėjo į būstinės kiemą, kuriame popiežių pasveikino kardinolas Jose Covo Cano, Madrido arkivyskupas, ir dar keli centro globojami žmonės: vieniša moteris su vaiku ir imigrantas, moteris savanorė. Leonas XIV savo kalboje susirinkusiems minėjo tris liudijimus, dėkojo pasidalijusiems skaudžiomis, o ypač šviesiomis patirtimis, kurios kaip veidrodžiai atspindi Dievo meilę žmonėms, pasidalijimą pažymėdamas, kad tokių patirčių daugybė – jų tiek daug, kad „jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti“. (žr. Jn 21, 25)
Jei prinokus derliui jis nenuimamas, derlius prarandamas.
Popiežius kiek plačiau aptarė savo kelionės šūkį „Pakelkite akis“. Pasak jo, tai kvietimas pažvelgti į pjūčiai prinokusius laukus ir priminimas, kad meilė neleidžia delsti. Jei prinokus derliui jis nenuimamas, derlius prarandamas. Tai mūsų atsakomybė stokojančiųjų atžvilgiu, atsakomybė, kuri palaimina kiekvieną mūsų susitikimą su kitu kaip kairos – vienkartinį ir nepakartojamą malonės akimirką mylėti kitą, kurio nevalia pražiūrėti ar atidėti. „Kristaus meilė nuveda mus pas brolius“ (žr. 2 Kor 5, 14), o meilė ir atjauta, kuriais atsiliepiame į jo kvietimą, yra mūsų tikėjimo išbandymas.
Jėzaus žodžiai yra kvietimas puoselėti jautrią širdį kito poreikių atžvilgiu, gyvai puoselėti gėrio troškimą, Dievo suteiktą žmonijai, kurį tikėjimas išlaisvina ir sustiprina. Gyva širdis yra šilta ir pulsuojanti, gyvybę teikianti. Šalta širdis yra sustingusi, daugiau nebevaranti kraujo į organizmą ir lemianti žmogaus mirtį. Viešpaties kvietimas kartu yra raginimas žvelgti į kenčiančiųjų akis, siekti, kad suteikiama pagalba visų pirma būtų Tėvo glėbyje suvienytų brolių susitikimas.
Leonas XIV, patikinęs, kad būdamas Madride jaučiasi esąs madridiečiu, dėkojo miestui už jo priėmimą pastebėdamas, kad jaučiasi priklausantis didelei ir nuostabiai šeimai, kurioje, kaip visose šeimose, vyksta meilės stebuklai, ir pridūrė: „Ypač šiuose namuose – „CEDIA 24 horas“ – kuriuose niekas nepaliekamas vienas“.
Leono XIV ir Ispanijos jaunimo susitikimas
Birželio 6-osios vakare Madrido Limos aikštėje vyko Leono XIV ir Ispanijos jaunimo susitikimas – maldos budėjimas, vienas iš didžiausių viso popiežiaus susitikimų kelionės Ispanijoje metu, jame dalyvavo apie pusė milijono asmenų. Jaunuoliai aikštėje pradėjo rinktis šeštadienio popietę, klausėsi liudijimų, muzikos, o apie 20.30 valandą prie jų prisidėjo ir kartu meldėsi Šventasis Tėvas. Popiežius taip pat atsakė į šešis jaunuolių klausimus, trumpai apžvelgiame jo atsakymus.
Kas dar, be šv. Augustino, padarė įtaką jo krikščioniškai brandai? Kas svarbiausia iš laikotarpio Peru? Jis pirmiausia paminėjo filosofą ir teologą šv. Joną Auksaburnį, IV amžiaus Bažnyčios mokytoją. Ypač didelį įspūdį padarė jo katechezės, kuriose meilė tiesai sujungiama su doru gyvenimu, sakė popiežius. Priminęs, kad šv. Jonas Auksaburnis gyveno kaip eremitas, tarnavo kaip vyskupas, Leonas drąsino niekada nebijokite pagalvoti apie kunigystės, vienuolinio gyvenimo ar kitos tarnystės Bažnyčioje pašaukimą. Taip pat, pridūrė kiek vėliau, galvoti apie santuokos pašaukimą ir šeimos kūrimą. Jis taip pat minėjo ispanų augustinų šv. Tomą iš Villanovos ir ispanų misionierių Peru šv.Toribijų iš Mongrovecho, kurių gyvenimo liudijimas ir mokymas taip pat daug davė, sužadino troškimą būti kaip jie. Kalbant apie Peru, kur jis praleido daug metų kaip misionierius ir vyskupas, jam itin įsiminė kasdienis žmonių džiaugsmas, sunkumai, viltys, išgyvenami su tikėjimu.
Pasak Leono, jis gautą klausimą norėtų sugrąžinti jaunuoliams, kviesdamas išsirinkti gero gyvenimo pavyzdžius, patrauklius jiems ir kitiems.
Kas gali padėti išgirsti Dievo balsą tarp daugybės kitų?
Kas gali padėti išgirsti Dievo balsą tarp daugybės kitų?
Visų pirma, atsakė popiežius Leonas, reikia tylos, nuščiuvimo, susikaupimo. Nutolę nuo tūkstančių balsų triukšmo pradėsime suprasti, kurie jų apgaudinėja mūsų troškimus, kurie mums nieko neduoda, kurie siekia savų tikslų, kurie praeina. Antra, pasitikėti, kad Dievas mus girdi, nebijoti išreikšti visko, kas yra širdyje. Vidinis pokalbis pamažu taps malda su tuo, kuris mus myli visu savimi. Trečia, gera įsiklausyti į gyvąjį Žodį, Kristų, skambantį Raštuose ir visoje Bažnyčioje.
Šio vakaro bendra Eucharistinė adoracija yra tikrai tinkama vieta nutilti, išlaisvinti širdį ir kalbėti Viešpaties akivaizdoje, bendrauti su Juo, iš meilės tapusiu maistu žmonijai, pridūrė popiežius.
Kaip jaunuoliai, kurie patys ieško, gali padėti atskleisti tikėjimo grožį kitiems? Pirmiausia visada reikia atsiminti, kad esame Viešpaties mokiniai ir nieks iš mūsų negimė mokytoju. O tada dalytis dvasiniu keliu, patvirtinant jį nuosekliu gyvenimu. Pasiryžimas eiti paskui Jėzų mus nuolatos atnaujins, ypač sunkią valandą.
Koks turėtų būti jaunų krikščionių, įsipareigojusių visuomenei, gyvenimas? Kokia misija jiems gali būti patikėta? Amžių tėkmėje, priminė Leonas, krikščionys gyveno labai įvairiose visuomenėse, dalijosi jų kultūromis ir patys prisidėjo prie jų formavimo. Laiške Diognetui palyginama: kaip siela kūne, taip krikščionys pasaulyje.
„Esame atviri ateičiai, nes žinome, kad mūsų laukia ne mirtis. Priešingai, istorijos prasmė pasiekia kulminaciją amžinoje gyvenimo bendrystėje, kurią Dievas visiems rengia“, – kalbėjo Leonas
„Štai mūsų gyvenimo būdas: Jėzaus mokiniai visada yra savo laikmečio amžininkai ir niekada prabėgusio laiko kaliniai. Esame laisvi Kristuje! Jis mus išlaisvino savo meile. Dėl šios meilės visada liekame laisvi prieš bet kokį spaudimą ir apgaulę. Esame laisvi nuo madų, nes esame tiesos mokiniai. Esame atviri ateičiai, nes žinome, kad mūsų laukia ne mirtis. Priešingai, istorijos prasmė pasiekia kulminaciją amžinoje gyvenimo bendrystėje, kurią Dievas visiems rengia“, – kalbėjo Leonas jaunuoliams, linkėdamas jiems taip gyventi šeimose, darbo vietose, universitetuose, skaitmeninėje erdvėje. Evangelijos žodžiais, misija yra būti žemės šviesa ir druska, išmintingai interpretuoti visuomenę ir ją keisti liudijimu.
Jaunas krikščionis šviečia, kai džiaugiasi, net jei išmėginamas, taip suteikdamas gyvenimui skonį, nes gyvena kaip žmogus, kuris patiria gryną gyvenimo skonį, nelaukdamas, kol jį suteiks turtas, malonumai ar valdžia.
„Tai yra mūsų laisvė, kurios šaltinis glūdi tikėjime, galinčiame nušviesti ir suteikti gerą skonį kiekvienai visuomenei, kiekvienai žmogiškai patirčiai. Kai gyvenimas yra beskonis, atrodo, tarsi jis būtų iš mūsų atimtas: mes jo nebejaučiame kaip savo. Susidūrę su abejingumo ir „man tas pats“ tuštuma, susidūrę su karo ir melo smurtu, būkite naujos žmonijos kibirkštimis“, – linkėjo Leonas savo vakaro maldos budėjimo dalyviams.
„Ir dabar norėčiau visiems patikėti vieną misiją: būkite žmogiškais. Taip, būkite žmogiškais!“, – pridūrė popiežius. Žmogiškais kaip Kristus – tobulas žmogus, Prisikėlusysis, kuris dalijasi mūsų istorija, visad atsimindami, kad tikėjimas yra gyvenimo būdas, kuris realizuojasi mylint artimą.
„Būtent ši dorybė, brangūs jaunuoliai, labiausiai keičia istoriją“, – sakė Leonas.
Sekmadienio Mišiose – 1,2 milijono tikinčiųjų
Birželio 7 d. ryte popiežius atvyko į Kibelės aikštę, sveikino apie 1,2 milijono tikinčiųjų, susirinkusių kartu su juo dalyvauti šv. Mišiose, Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmėse, eiti ar stebėti per lauko ekranus popiežiaus vadovaujamą eucharistinę procesiją. Homilijoje Leonas XVI kalbėjo apie iškilmės ir su ja susijusių pamaldumo tradicijų prasmę: pajusti Jėzaus buvimo tarp mūsų dovaną.
„Corpus Domini iškilmės šventimui, kelionės Ispanijoje pradžioje, vadovauju su džiaugsmu kupina širdimi. Susirinkome aplink Eucharistiją, Kristaus gyvojo buvimo tarp mūsų dovaną. Jis, paaukojęs savo gyvybę, kad galėtume įžengti į bendrystę su Tėvu ir taptume jo vaikais jau čia, yra gyvoji duona, nužengusi iš dangaus, mus maitinanti pačiu Dievo gyvenimu, už mirtį stipresne meile“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.
Corpus Domini iškilmė yra sugrįžimas prie tikėjimo šaknų, meilės ir ištikimybės Dievui atnaujinimas. Iškilmingos procesijos, gėlių mozaikos, giesmės, rūbai, liturginiai reikmenys – visa tai kalba ne apie estetinį matmenį ar folkloristinį pėdsaką, bet apie tarp mūsų gyvenantį Viešpatį, pakartojo jis. Eucharistijos šventimo metu Kristus save duoda kaip maistą. O Eucharistinė procesija liudija, kad jis nelieka uždarytas šventykloje, bet eina susitikti su mumis, lanko mūsų gatves, aikštes, kvartalus, visas kasdienio gyvenimo vietas.
Monstrancijos išnešimas taip pat yra kvietimas mums leistis būti išvedamiems iš savanaudiškumo, abejingumo, patogaus ir individualaus tikėjimo, kad atsiverstume, keistume požiūrį, priimtume Viešpaties buvimą, kuris mus keičia ir daro naujo pasaulio kūrėjais.
„Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė Viešpats, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje“, – šių žodžių iš Pakartoto įstatymo knygos prasmė nėra nostalgiškas atsiminimas, bet kvietimas savo dabartyje ir ateityje nepamiršti, kas yra Viešpats, nepasiduoti stabmeldysčių pagundai, nepasotinančios duonos paieškoms.
„Štai užduotis šiandieninei ir rytojaus Ispanijai: kad religingumas, kuris šimtmečiais gaivina šią šalį, nebūtų praeities dalykų muziejus, kurį galima aplankyti, bet tikėjimo mokykla, kurioje galime mokytis ir šiandien. Mokykla, mokanti mus atsiklaupti prieš Dievą ir prieš artimą, nes niekas negali atsiklaupti prieš Viešpatį ir tuo pat metu niekinti brolį“, – sakė popiežius. Mokykla, mokanti apie veltui dovanojamą meilę, kad sklisdama tarp mūsų sutraukytų egoizmo grandines. Mokykla, kurioje sužinome, kad Dievas iš tiesų yra tarp mūsų, o mes esame pašaukti dalyvauti savo visuomenės iššūkiuose, ne bėgti nuo jų, bet asmeniškai įsipareigoti bendrojo gėrio kūrimui.
Leonas XIV paminėjo XX a. pirmos pusės ispanų šventąjį – vyskupą Manuelį Gonzalezą, kurio gyvenimas moko eucharistinio maldingumo ne vien iškilmių, bet ir paprastos kasdienybės metu, citavo šv. Kryžiaus Jono mistinės poezijos žodžius apie Dievo buvimą – kaip paslėptos versmės, kaip neakinančios šviesos.
„Atsisukime į jį su nuoširdžia meile. Atverkime save susitikimui su juo, leiskime jam numalšinti mūsų širdžių troškulį, kad po to galėtume išeiti į gyvenimo ir istorijos kelius bei nukreipti šio gaivaus vandens srautą, meilės, taikos, teisingumo ir džiaugsmo srautą žmonėms. Iš naujo atsigerkime iš šio Eucharistijos šaltinio, kuris neuždaro mūsų privačiame pamaldume, bet siunčia laistyti brolių, šeimų, vargšų, kenčiančiųjų, praradusiųjų viltį“, – kvietė Leonas.
