Visą birželio mėnesį Katalikų Bažnyčia skiria Švenčiausiosios Jėzaus Širdies garbinimui. Pastaraisiais dešimtmečiais pasišventimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai tradicija tampa vis mažiau populiari. Daugeliui ji atrodo praeities reliktas. Tačiau iš tikrųjų ši tradicija nėra būdinga tik tam tikram laikui ar vietai. Ji visuomet aktuali, o šiuolaikiniame pasaulyje galbūt net labiau nei bet kada anksčiau. Pateikiame bent keturias priežastis mylėti ir gerbti Švenčiausiąją Jėzaus Širdį.
1. Tikro žmogaus Širdis
Mums sunku suvokti šio slėpinio gelmę – Dievas priėmė žmogaus kūną. Tai yra centrinis mūsų tikėjimo slėpinys. Visagalis Dievas, neapsakomas Viešpats, prieš kurį net angelai iš baimės dengia savo veidus, tapo žmogumi. Jis prisiėmė mūsų silpnumą ir trapumą. Jis prakaitavo. Jis liejo kraują. Jis verkė. Jis dirbo, mylėjo ir kentėjo. Jis patyrė paralyžiuojančią baimę, pyktį ir išsekimą.
Švenčiausiojoje Jėzaus Širdyje matome ir žmogiškąją, ir dieviškąją širdį, tačiau pirmiausia – tikrą kūnišką širdį. Švenčiausioji Širdis primena, kad Kristus priėmė ne tik dalį mūsų žmogiškumo, bet jį visą. Tai turėtų mums teikti paguodą: „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį.“ (Žyd 4, 15)
2. Meile liepsnojanti Širdis
Švenčiausioji Širdis yra deganti Širdis. Ji liepsnoja meile žmonijai. Tačiau ne abstrakčiai žmonijai – Kristus myli kiekvieną iš mūsų taip, lyg būtume vienintelė kada nors sukurta siela.
Švenčiausioji Širdis yra priminimas ir pažadas, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“, ir kad „Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16–17).
Silpnumo ir nesėkmių akimirkos dažnai mus veda į nusiminimą ir atima viltį. Pradedame manyti, kad Viešpats mus atstūmė ir pasmerkė pražūčiai. Tokiais momentais turime žvelgti į Švenčiausiąją Širdį. Joje nerasime nei pykčio, nei pasmerkimo. Joje regėsime neišsemiamą mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo meilę – To, kuris mus myli ir atidavė save už mus.
3. Sužeista Širdis
Kančia yra žmogaus gyvenimo dalis. Visi anksčiau ar vėliau kenčiame. Švenčiausioji Jėzaus Širdis primena, kad ir Dievas žino, ką reiškia kentėti. Jo Širdis buvo perverta ir apjuosta erškėčių vainiku. Ji patyrė išdavystės skausmą, fizines kančias ir visų apleidimą.
Kartais esame linkę manyti, kad Kristus iš tiesų kentėjo ne taip kaip mes. Kad Jis turėjo tam tikrą dievišką pranašumą, dėl kurio Jo kančia buvo kitokia, mažiau skausminga. Tačiau taip nėra. Vienintelis Kristaus dieviškosios prigimties suteiktas „pranašumas“ buvo galimybė prisiimti daugiau kančios, nei pajėgtų pakelti bet kuris žmogus. Tai buvo tokia kančia, kuri mus paprasčiausiai būtų pražudžiusi.
Nė akimirkai netikėkite, kad Kristus negali suprasti jūsų skausmo. Švenčiausioji Širdis yra sužeista ir perverta. Jos kančia primena mums Šventojo Rašto žodžius: „Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti“ (1 Pt 2, 24).
4. Stiprioji Širdis
Šiuolaikinė visuomenė meilę ir kančią dažnai laiko silpnumo požymiais. Todėl bijome kentėti ir mylėti. Tačiau Švenčiausioji Širdis, liepsnojanti meile ir perverta kančios, nėra silpna širdis. Tai karšta ir drąsi širdis, pergalingo Karaliaus širdis.
Perverta ir kraujuojanti Širdis? Tai kario širdis. „Viešpats yra Galiūnas, Viešpats jo vardas!“ (Iš 15, 3). „Kas gi tas Garbės Karalius? Viešpats stiprus ir narsus, Viešpats galingas mūšyje.“ (Ps 24, 8)
Meilė ir kančia nėra silpnumo ženklai. Švenčiausiosios Širdies stiprybė ir drąsa leido Kristui iškentėti daugiau, nei kada nors būtų galėjęs pakelti bet kuris žmogus. Žvelgdami į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį turime prisiminti, kad Kristaus Širdis yra „tvirtas bokštas; teisusis gali pabėgti į jį ir būti saugus.“ (plg. Pat 18, 10).
