Mūsų sielas užlieja, jose įsivyrauja garbinanti tyla priešais šventojo Kryžiaus Slėpinį, priešais Švenčiausiąjį Kristaus Kūną ir Kraują – gili tyla, persmelkta meilės, tikėjimo ir dėkingumo. Žvelgiame į neaprėpiamos įsikūnijusios Meilės gelmes. Meilės, kuri mus kviečia ir taip šventai gerbia.
Mums dovanota malonė priimti į save Tą, Kurio netalpina dangūs, Tą, Kuris mus sukūrė ir palaiko. Jis paslepia savo Galybę, Šlovę, Neaprėpiamumą, nes panoro taip stebuklingu ir mums nesuvokiamu būdu įžengti į savo kūrinį ir, kaip sako popiežius Benediktas XVI, : „[Kristus] mus prisiima, tempia aukštyn pas save, į save, ir bendrystėje su Juo mes išmokstame ir Dievo valios. […] Meldžiame, kad vis arčiau priartėtume prie Jo ir kad per tai Dievo valia nugalėtų mūsų savanaudiškumo traukos jėgą, padarytų mus pajėgius tai aukštybei, kuriai mes pašaukti.“ (Joseph Ratzinger / Benediktas XVI, Jėzus iš Nazareto. I dalis. Nuo krikšto Jordane iki atsimainymo, vert. G. Žukas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2007, p. 139)
Jei mums būtų leista pajusti nors lašelį tos Kristaus, esančio Eucharistijoje, Galybės, kartu su šventuoju apaštalu Jonu pultume prie Jo kojų garbindami (Apr 1, 17) – mūsų žmogiškoji būtis be malonės palaikymo neatlaikytų nė lašelio tos Galybės patirties. Tokiu atveju tiesiog bijotume artintis prie Eucharistijos, geriau suvoktume savo mažumą ir trapumą Dievo akivaizdoje.
Tačiau Kristus pasirenka kraštutinį neturtą ir pažeidžiamumą. Jei jau Mozei apreikšdamas savo vardą, Dievas „tampa užkalbinamas, todėl ir pažeidžiamas. Jis prisiima santykio, kartu ir buvimo su mumis riziką“ (Ten pat, p. 133–134), tuo didesnis pažeidžiamumas visą save atiduoti mums per Eucharistijos Slėpinio tikrovę. Dieviškos Meilės rizika kainavo Dievo Sūnaus gyvybę ir toliau kainuoja žmogaus nemeilės smūgius ir spjūvius ar neretai dar skaudesnį abejingumą…
Tad nors dažnai apmąstome, ką Kristaus Kūnas ir Kraujas reiškia mūsų gyvenime, ką mums suteikia, kaip mus perkeičia, šiandien pagalvokime, kaip mes kiekvienas konkrečiai galėtume labiau atsiliepti į šią Meilę, pamąstykime kokia didi Jo Ištikimybė, kai Jis neatšaukia šios savęs Dovanos, nepaisant mūsų neištikimybės ir nedorumo.
Įstabiausia, kad Jo Širdžiai brangus kiekvienas mūsų žmogiškos širdies meilės žodis, veiksmas, atodūsis. Tačiau matant savo širdies nepajėgumą iš tiesų mylėti Dievą telieka melsti:
Savo Švenčiausiojo Kūno ir Kraujo Galybe prikelk mane iš nemeilės tamsos, kurioje nuo Tavęs slepiuosi;
mane iš dulkių sukūręs, Krikšto malone pakvietęs dalyvauti Tavo Gyvenime, pasigailėk manęs vėl ir vėl nupuolančio ir padėk man labiau mylėti šviesą nei tamsą;
Tu, Kuris mane daug geriau pažįsti nei aš pats save, Kuris mane labiau myli nei aš kada galėsiu suvokti, Tu, Kuris iš nebūties pašaukei visa į būtį, savo dieviškos malonės galybe perkeisk šią akmens širdį į gyvą, mylinčią širdį, savo Žodžio galia, tarsi tyru vandeniu, nuplauk mano egoizmo purvą;
Tu, Kuriuo pasitikiu visa esybe, savo šventa, kuriančia ir atperkančia Galybe per Švenčiausiojo Tavo Kūno ir Kraujo Dovaną suvienyk mane su savimi, padėdamas man pašalinti savyje visa, kas Tau nepatinka,
ir meldžiu teikis mane apdovanoti troškimu Tave kasdien priimti į savo kūną ir sielą, nes Tu Esi Gyvybės Maistas, Tvirtybės Gėrimas, Šventasis Vaistas, Malonių Šaltinis, Tu Esi Kristus, tautų Šviesa, vienintelis Gelbėtojas, Pergalingasis Dievo Avinėlis. Tau šlovė ir galybė per amžius amžius. Amen.
„Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“ (Jn 6, 54)
