Manosios kartos žmones politikos antropologai vadina bumeriais. Tai toks žodis, atspindintis po Antrojo Pasaulinio karo buvusias santykinai gausias šeimas, kuriose be tėvo ir mamos būta jaunesnių ir vyresnių broliukų-sesučių.
Žodžiu, visas „kūdikių bumas“, kurį nutraukė tų pačių politikos antropologų sugalvota seksualinė revoliucija. Ji pakeitė pasaulį ne tuo, kad žodžiui šeima, priklijavo epitetą tradicinė. Džiaugsmą ji pavertė problema, harmoniją – nelygybe, nuodėmę – pramoga, ir dar daug ką padarė kitaip. Ne viską galime pagrįsti faktais, bet statistika šį kartą nemeluoja – kūdikių bumas baigėsi, vaikų kartos ėmė vadintis X-ais ir „tūkstantmetininkais“.
Šiandien mums išaugo vadinama Z-karta, kurios mes – bumeriai – dažnai nesuprantame ir ja nelabai pasitikime. Kai kam iš mūsų jie – vaikai, kai kam – anūkai, jiems mūsų gyvenimo įvykiai su datomis 19xx – gili senovė… bet vienas dalykas iki šiol paslaptis – ar toji Z-karta, matydama, kas vyksta pasaulyje, tą pasaulį gins, t.y., ar visa tai, ką mes sukūrėme, jiems yra vertybė, ar tik koks „lagaminas be rankenos“ – išmesti gaila, o nešti – sunku?
Dabartinio jaunimo akimis mes – bumeriai – esame gerokai pasipūtusi žilagalvių ir plikių kategorija. Mes, neva tokie, kurie bene pirmą kartą Europoje susitaikėme ir integravomės, išmokome gyventi be karo ir sukurti komfortą, kurį net pavadinome tradicine europietiška vertybe.
Komforto kūrimas negailestingai rijo mūsų laiką, tad broliukus ir sesutes grūdome į vaikų darželius. Išmokome gyventi taip, kad šeimoje tų broliukų-sesučių nebūtų per daug. Dabar, kaip rodo statistika, buvę darželiai palengva virsta slaugos namais, o „pampersų“ seneliams parduodama daugiau nei kūdikiams.
Mums anuomet namuose vaikai trukdė, dabar vaikams trukdome mes. Kaip rodo ta pati statistika, jie nenori palikti tėvų namų ne todėl, kad mus beprotiškai myli. Veikiau todėl, kad mūsų sukurta komforto civilizacija jiems vis sunkiau įperkama. Nėra ko slėpti, ir mes nepigiai kainuojame, juolab, kad ir patys kažkada aiškinome, kad meilės nėra… tik pinigai.
Jaunajai kartai reikia mokėti mokesčius, kad mes gautume tas pensijas, kokių, manome, esame nusipelnę. Nusipelniusių sparčiai daugėja, o mokančių mokesčius, deja, nelabai. Su senėjimu susijusios išlaidos ryja ketvirtadalį Europos Sąjungos BVP, o šis skaičius vargu ar sumažės.
O galiausiai, nėra ko slėpti, jei supranta, kad patys atsirado pasaulyje ne iš romantiškos meilės, o kaip minėto komforto kūrimo dalis, apskaičiuotu laiku, numatytomis išlaidomis ir net kokiu Zodiako ženklu. Jei jau mes tokie, tai… tokie.
Mes pavargę, bet vis dar manome, kad viską iki šiol darėme ir padarėme teisingai. Iki šiol stebiuosi, kaip dirbdamas darbus, susijusius su Europos integracijos klausimais, esu prašomas sugalvoti kokių nors patrauklių europinių programų jaunimui. Sakau, kad seniai tai ne mano reikalas, bet pasirodo, vis dar mano…
ar Z karta yra pasiruošusi ginti tai, ką mes sukūrėme veikiau sau, nei tai minėtai kartai?
Nūdienė Europos Sąjungos politika išties palanki seniems žmonėms. Jai statistinio europiečio vadinamasis medianinis amžius yra apie 45 metai, statistinio rinkėjo amžius yra bent jau dešimčia metų didesnis. Taigi, valdžią renka tikrai ne jaunimas, ir ne jaunimo prioritetai jai svarbiausi.
„Demokratijos ateitį vis dažniau apsprendžia rinkėjai, kurie ateities jau neturės”, – šmaikščiai apgailestauja Prancūzijos demografijos ekspertų centro „Club Landoy” ekonomistas Maxime Sbaihi, komentuodamas visiems žinomą faktą, kad jaunimas nebalsuoja, ne šiaip sau, kad tingi. Nebalsuoja, nes nemato čia galimybės ką nors paveikti.
Ir iš viso, nemato prasmės gyventi, taip, kaip mes juos mokome. Pasakysiu kitaip – man tiek metų, kiek Europos integracijos projektui. Pagal savo būseną galiu pasakyti, kad nesu jaunimui nei patrauklus nei perspektyvus. Gal būt man reikia kokio kapitalinio remonto, o gal ir nieko nebereikia?
Tad vėl grįžtu prie to skaudaus klausimo – ar Z karta yra pasiruošusi ginti tai, ką mes sukūrėme veikiau sau, nei tai minėtai kartai?
Iš savo aplinkos girdžiu ir matau, kad Z karta dažnai vaizduojama kaip politiškai abejinga, pernelyg individualistinė, gyvenanti skaitmeninėje realybėje. Laisvė jiems yra natūralus dalykas, jie nesupranta, kaip buvo galima (iš)gyventi nelaisvėje. Bet laisvė jiems tai kažkas tokio, lyg nemokamas Wi-Fi be slaptažodžio. Jie nepasitiki politinėmis partijomis, tradicine žiniasklaida, biurokratija, valdžios autoritetais. Jei jie nusivilia valstybe, jie nebeidentifikuoja jos kaip vertybių gynėjos. Tai pavojinga, nes europietiškos vertybės egzistuoja tik tiek, kiek egzistuoja institucijos, kurios jas įgyvendina.
Tačiau – jie nuo vaikystės matė, kad pasaulis nėra stabilus, ir visas gyvenimas sukasi totalaus nesaugumo fone, o Wi-Fi gali pranykti visai netikėtai. Z karta – labiau europietiška nei bet kuri ankstesnė karta. Jiems Europa nėra abstrakti ar kokia romantiška sąvoka – tai reali erdvė, kurioje jie gyvena, kurioje galioja taisyklės, leidžiančios būti savimi. Z karta puikiai kovoja socialiniuose tinkluose. Jie gali cancelinti diktatorių memais, gali surinkti milijoną peržiūrų apie žmogaus teises. Bet ar tai gynyba? Ar Instagramo storiai gali sustabdyti agresorių? Ar „TikTok“ patriotizmas gali pakeisti realų įsipareigojimą?
Matyt, pabaigai teks pasakyti, ką aš pats apie juos galvoju. Sekmadienį buvau sutikęs ir pakalbinęs kelis tokius, kurie išėję iš bažnyčios sakė, kad Jėzus kažkada sukūrė visai gerą startupą. Beveik vienaragį. O kad Dievas gali būti vienas trijuose asmenyse, tai jiems nieko neįrasto. Svarbu, kad Dievas.
Taigi, manau – Z karta gins europietiškas vertybes, jei matys, kad jos realiai veikia, jaus, kad valstybė jų klausosi. Ar juos reikia lepinti ir pateikti soft gyvenimą, ar duoti sunkias užduotis? Galima ir sunkias – nemanykime, kad nori lengvo gyvenimo. Gins tai, kas jiems atrodo vertinga, ir nieko čia keisto. Ukraina rodo, kad ten bėga nuo karo ne daugiau, kaip kituose kontinentuose ar kitose epochose. Beje, dauguma nori tapti ne šauliais-snaiperiais, o dronų operatoriais. Matyt, ten jiems ir vieta, dronų karas kaip tik Z kartai.
