Vilniaus ekskursijų vadovai, atpasakojantys žymiausio Lietuvos šventojo – karalaičio Kazimiero – gyvenimą, dažniausiai tik vienu ar dviem sakiniais pamini tokį, neva, nepavykusį karo žygį, po kurio Kazimieras, grįžęs mano, nutolo nuo politikos ir pasuko šventumo keliu.
Apklausos rodo, jog statistinis lietuvis gerai žino, kad Vilniuje vyksta Kaziuko mugė, yra girdėjęs apie Šventąjį Kazimierą, bet nedaug nutuokia kokia buvo tuo metu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės užsienio politika, ir ką joje „darė“ Kazimieras.
Istorinė tiesa ta, kad 1471 metais jaunutį Kazimierą pakvietė užimti Vengrijos karalystės sostą. Lietuva tuo metu buvo bene didžiausia plotu Europos valstybė, gi Vengrijos valdos siekė Adrijos (de facto – Viduržemio jūrą). Pagunda išplėsti Jogailaičių valdas išties didelė, Viduržemio jūra geopolitiškai kur kas svarbiau nei Juodoji. Ir tai ne šiaip sau – galingoji Vengrija tuo metu buvo draskoma vidinių nesutarimų, viena iš įtakingų politinių grupuočių, pati siekdama valdžios, pasiūlė lietuviui tapti šalies valdovu.
Nesėkmė gi buvo ta, kad Kazimieras ir jo palyda per ilgai užgaišo kelionėje, o kai pasiekė Vengrijos pakraščius, politinė situacija šalyje pasikeitė – Kazimiero „kvietėjai“ politiškai „apsigalvojo“… Vengrai, nepanorėję Jogailaičio, po ilgos sumaišties galiausiai gavo Habsburgus…
Lietuviams, galima sakyti, su Vengrija ir toliau nesisekė. Dviem šimtmečiais prabėgus, Lietuvos Didysis Kunigaikštis Jonas III Sobieskis sumušė Osmanus Vienos apylinkėse, ir taip prisidėjo prie vengrų išvadavimo. Bet tuo metu vengrai buvo… Osmanų pusėje. Visi, kas bent kiek studijavo Vengrijos politikos ir karo istoriją, sako, kad ji unikali ir neretai sunkiai paaiškinama pagal mūsų europietišką istorijos logiką – dažnai pasirenka pralaiminčią pusę, sukyla tada, kai reikia patylėti, pasitraukia iš aktyvios politikos, kai kiti į ją ateina.
Norint suprasti vengrus (kaip ir lietuvius), nepakanka perskaityti, ką rašo faktus kaupiantys metraštininkai, reikia suprasti ir visas jų istorines emocijas. Tad ir šiandien, stebintys politinius procesus Vengrijoje, gali tik spėlioti, kas laukia šalies po neseniai įvykusių rinkimų, bet nežino nieko tikro. Prisipažinsiu, nemažai teko bendrauti su daugeliu Vengrijos politikų, visada švelniai ir korektiškai klausdavau, kodėl jie tokie… ne kaip visi. Susidariau savo įsivaizduojamą tos politinės Vengrijos portretą.
stebintys politinius procesus Vengrijoje, gali tik spėlioti, kas laukia šalies po neseniai įvykusių rinkimų, bet nežino nieko tikro.
Net ir labai mokyti istorikai pripažįsta, kad tas istorijos mokslas neretai yra tik liaudies pasakų interpretacija. Ieškantiems atsako į klausimą, kodėl tie vengrai „tokie“, ne paslaptis, kad tauta atsirado kažkur iš Azijos, tačiau jie yra Europa ir bus Europa neištrinamas krikščioniškos Europos istorijos bei kultūros elementas. Paslaptingiau tai, kad XIX amžiaus svajotojai sukūrė mitologizuotą konceptą apie ypatingą vengrų vietą ir misiją Europoje, apie romantišką madjarų kilmę ir jų specifinę istorinę misiją.
Mes dažnai pasišaipome iš visokių pasakų apie Palemoną bei romėnus, vengrai į savo kilmės pasakas žiūri kur kas rimčiau. Jei dar negirdėjote, kas yra turanizmas, tai žinokite, jog tokiu vardu vadinamas aiškinimas apie kilnią vengrų misiją Europoje. Dabar, kai pasaulio ateitis priklauso Eurazijai (tame tarpe kinams bei rusams), vengrai, būdami azijietiškos kilmės Europos tauta, yra Eurazijos pasiuntiniai Europos viduryje.
Toks politinis mesianizmas Europai turėtų būti geopolitinis gėris, tačiau Europa jiems nesvetinga. Vengrai savo širdyse yra bene labiausiai XX amžiuje istorijos nuskriausta Europos tauta, tebekariaujanti Pirmąjį pasaulinį karą, nesusitaikiusi su po jo pasikeitusiu žemėlapiu. Vengrija pilna žemėlapių ir istorijų apie taip, kad po minėto Pirmojo pasaulinio jai liko tik trečdalis buvusios karalystės teritorijos, ir kad ši žaizda tikrai neužgis. „Mes be Vilniaus nenurimsim“, tik juokelis lyginant su vengrų geopolitine tragedija…
Tiesa, neneigiama, kad vengrai pastaraisiais šimtmečiais kelis kartus skaudžiai klydo, pasirinkdami sąjungininkus, tačiau nubausti jie nepelnytai skaudžiai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vengrija gal ir buvo per didelė – jai priklausė viskas, kas bent kiek vengriška, tai dabar iš jos atimta viskas, kas bent kiek nevengriška.
Šalyje populiarus „pasakojimas“, kad po Pirmo pasaulinio karo sugriauta Austrija-Vengrija, o ypač Vengrijos „sukarpymas“ sukūrė Europos viduryje „geopolitinę tuštumą“, ji iki šiol neužpildyta, nes „vengrų klausimas“ neišspręstas. Vengrai turi teisę kovoti už geopolitinį teisingumą, nors Europa nenori to suprasti, turi teisę ir niekuo nepasitikėti, nei rusais nei vokiečiais, o ukrainiečiais ar kokiais lietuviais tai irgi… Prisipažinsiu, nepykstu, nes suprantu.
Ir štai jums dar vienas istorinis ženklas – rinkimus laimėjo partija, kuriai vadovauja žmogus, kuris pažodžiui lietuviškai galėtų vadintis Petras Vengras. Laimėjo taip įspūdingai, kad ne vienam politikos „žinovui“ kilo pagunda teigti, kad toje šalyje įvyko kažkoks lūžis, ir tauta „atsipeikėjo“ greitai, negrįžtamai, mūsų pašonėje atsirado Vengrija be jokių praeities kompleksų, graži teisinga ir mylinti visus aplink. Rinkimus laimėjusiam Petrui belieka tapti pirmuoju laimingos Vengrijos lyderiu.
O tas Petras Vengras neskuba tapti pernelyg laimingu, ir pastebimai susirūpinusiu balsu sako, kad permainos bus, tačiau ne tokios greitos. Tautos mentalitetas greit nesikeičia. Praktinės politikos prasme įspūdinga pergalė įpareigoja. Darymas ko nors per mažai ar iš vis nieko iškart „kirs“ per reitingus. Vengras gali pradėti nuo ne sisteminių keitimų, o veikiau asmeninių sąskaitų suvedinėjimo (tai iš dalies darė Lenkijoje Tuskas), tai nebus geri žingsniai. O ir nežiniai iki galo, ar jo partija – tikrai reformatoriai ar tiesiog pabėgėliai, susispietę aplink lyderį, bet ne naują Vengrijos idėją.
Politikos naujokai, kurių čia taip pat gausi, dar neturi reikiamo imuniteto, bijomasi, juos bus galima nesunkiai įvelti į visokius (tipo) smulkius „čekiukų skandalus“ ar kitaip kompromituoti. Nenorėčiau sutikti su tuo, kad niekas nesikeis („Drakonas mirė – šlovė drakonui“), bet Petrui Vengrui nebus lengva būti nei Uola, nei tuo vengru su visomis negyjančiomis žaizdomis. Jei jums dar neaišku, kas laukia vengrų, nepergyvenkite. Vengrams neaišku taip pat.
O kaip Europa? Džiūgauja ir nuogąstauja. Orbanas buvo toks ES „petriukas“, jis buvo visada kaltas formaliai, nors pripažįstama, kad jo veto neretai buvo visai priimtinas sprendimas ir kitiems, nenorintiems daryti ko nors išties skausmingo. Kai nebus „petriuko“, patiems reikės imtis atsakomybės. O Petras Vengras būti „petriuku“ nenorėtų…
Po rinkimų vienas pažįstamas vengras, paklaustas ką galvoja, atsiuntė man žemėlapį, iš kurio paskaičiavau, kad buvusios Austrijos-Vengrijos „gabalai” šiandien priklauso net 12 Europos šalių. Vengras bakstelėjo į tą vietą, kur yra Budapeštas: parodė, kad jis yra pačiame buvusios valstybės viduryje, kad čia (o ne kokiame Briuselyje) turi būti geopolitinis Europos centras. Ir dar sakė, kad balsavo už Vengrą. Leptelėjau jam apie Kazimierą. Nusijuokė. Žinom mes jus… Neišdegs.
