Popiežiaus Leono XIV apaštalinis vizitas Afrikoje atskleidžia jo „misionierišką širdį ir Bažnyčios, kuri prisiartina prie žmonijos kančių, veidą“, rašo Andrea Tornielli (Andrea Tornielis).
Pirmosiomis kelionės dienomis žiniasklaidos dėmesys buvo nukreiptas į Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) pareiškimus. Pats popiežius šią polemiką nusprendė „apraminti“, kad jo kelionės metu ištarti žodžiai nebūtų interpretuojami Šventojo Sosto ir Baltųjų rūmų santykių kontekste.
Dėl šio dėmesio, pažymi autorius, buvo beveik pamiršta svarbi frazė, kurią popiežius ištarė pirmadienio, balandžio 13 dienos rytą, pirmą kartą sveikindamas žurnalistus lėktuve, skrendančiame į Afriką: „Kelionė į Afriką turėjo būti pirmoji mano pontifikato kelionė. Jau praėjusių metų gegužę sakiau, kad norėčiau, kad pirmoji mano kelionė būtų į Afriką“.
Šis noras buvo išreikštas dar pontifikato pradžioje, ir, nors nebuvo iš karto įgyvendintas dėl logistinių priežasčių, jis atskleidžia, kaip popiežius suvokia savo misiją. „Neturime pamiršti esminio fakto Roberto Franciso Prevosto biografijoje: kad jis buvo misionierius kunigas.“
Leonas XIV daugelį metų tarnavo misionieriumi Peru, o vėliau, popiežiaus Pranciškaus sprendimu, sugrįžo ten kaip vyskupas. Šio pašaukimo šviesoje, rašoma tekste, galima suprasti jo troškimą pradėti keliones Afrikoje.
Kelionės metu popiežius dalyvavo liturginėse šventėse, lydimose giesmių ir tradicinių šokių, bendravo su tikinčiaisiais, skyrė dėmesį vaikams. Kartu jis kalbėjo apie „Evangelijos naujumą, kuris susitinka su kultūromis ir tautomis, tapdamas taikos ir pokyčių varomąja jėga“.
Ši žinia buvo išsakyta ir konkrečiuose kontekstuose, pavyzdžiui, Bamendoje, Kamerūne, kur popiežius vyko palaikyti taikos kūrimo pastangų pilietinio konflikto sąlygomis, taip pat Jaundėje, kur jis kalbėjo apie būtinybę ugdyti laisvas sąžines.
Popiežius taip pat ragino gilintis į popiežiaus Pranciškaus apaštališkąjį paraginimą Evangelii gaudium, kuriame aiškiai nurodoma Bažnyčios misija: „kerygma – tikėjimo pagrindų skelbimas“, Bažnyčia, kuri „sugeba būti su kenčiančiais“, ir įsipareigojimas keisti visuomenę humaniškesniu ir teisingesniu būdu.
Pasak autoriaus, pastarosiomis dienomis išsakyti raginimai siekti taikos, „grįžti prie derybų ir gerbti tarptautinę teisę“, yra visos kelionės konteksto dalis. Jie padeda suprasti Petro įpėdinio tarnystės pobūdį: jis veikia „ne kaip politikas, bet kaip ganytojas“.
Ganytojo tapatybė apima rūpestį taika, teisingumu, dialogu ir susitikimu, taip pat artumą persekiojamiems ir diskriminuojamiems bei nekaltoms karų aukoms. Tai, kaip pažymima tekste, yra „pranašiškas jautrumas to, kuriam rūpi žmonijos likimas šią dramatišką istorijos valandą“.
