Gyvenimo kelias retai būna atsitiktinis – dažnai jį lydi vertybės, žmonės ir patirtys, pamažu formuojančios žmogaus pasirinkimus. Kunigas, socialinių mokslų daktaras Saulius Stumbra šiuo keliu eina jau daugiau nei du dešimtmečius. Per šį laiką jis ne tik tarnauja Bažnyčioje, bet ir aktyviai dalyvauja akademiniame gyvenime – Klaipėdos universiteto mokslininkas ir Telšių vyskupo sekretorius. Šiame straipsnyje pasakojame apie kunigo vaikystę, jaunystės pasirinkimus, kunigystės kelią, darbą su žmonėmis ir Bažnyčios vaidmenį šiandienėje visuomenėje.
Vaikystė ir laikmečio ženklai
Pradėjus pokalbį, kunigas Saulius Stumbra pirmiausia padėkojo už pakvietimą ir kukliai prisipažino, kad niekada neturėjo ir neturės noro skirti dėmesio sau. Tačiau, pasak jo, jei tai kam nors taps paskata ieškoti savo kelio, jis mielai sutiks pasikalbėti. Džiugu.
Paprašytas prisiminti savo vaikystę, pašnekovas pirmiausia pabrėžė ne konkrečią vietą, o istorinį laikmetį, kuriame augo. Jo teigimu, tai buvo ypatingas virsmo metas – perėjimas iš okupuotos Lietuvos į laisvą. Nors tuomet daugelis dalykų atrodė savaime suprantami, tik vėliau jis suvokė jų tikrąją prasmę.
„Buvo apie tai svajojama ir kalbama – tik tyliai, tarp savų“. O šiandien jam aišku, kokią reikšmę turėjo partizanų dainos bei močiutės pasakojimai apie rezistenciją, miškinius ir tremtį. Kalbėdamas apie šeimos įtaką tikėjimui, S. Stumbra atvirai pripažįsta, kad namų aplinka, deja, nebuvo „tikėjimo lopšys“. Anot jo, šeima gyveno to meto ritmu, todėl tikėjimo ugdymas nebuvo esminė kasdienybės dalis.
Kunigystės ženklai
Vis dėlto pašaukimo užuomazgos atsirado gana anksti ir netikėtai. Vienas ryškiausių prisiminimų – pirmasis sąmoningas apsilankymas bažnyčioje per laidotuves, kuris paliko gilų estetinį ir dvasinį įspūdį. Jį sužavėjo sakralinė aplinka, ypač vargonų muzika, sukūrusi ypatingą atmosferą.
Vėliau, dar kartą susidūręs su panašia situacija, jis, tetulių paklaustas „kuo būsi?“, netikėtai įvardijo kunigystę kaip savo kelią. „Atsakiau, jog būsiu kunigu, nors aplinkiniai tuo metu tildė, ragino apie tai nekalbėti garsiai.“ O didžiausią įtaką jo apsisprendimui turėjo parapijos kunigai.
Ypač svarbų vaidmenį suvaidino šviesaus atminimo Alfredas Memys, subūręs patarnautojų bendruomenę, bei kunigas Stanislovas Anužis, kurio veikla atskleidė, kiek daug kunigas gali nuveikti tikėjimo, žmonių ir Tėvynės labui. Pasak S. Stumbros, būtent šie pavyzdžiai dėjo pamatą jo tolimesniam gyvenimo pasirinkimui.
Mokslas kaip tarnystės dalis
Kalbėdamas apie akademinį kelią, kunigas, socialinių mokslų daktaras Saulius Stumbra pabrėžia nuolatinio mokymosi svarbą ir džiaugiasi turėjęs galimybę gilinti žinias įvairiose srityse. Jis yra baigęs religijos mokslų ir muzikos (muzikologijos) magistrantūros studijas bei apgynęs socialinių mokslų daktaro disertaciją. Pasak jo, studijų kelias nebuvo atsitiktinis – jį lydėjo reikšmingi žmonės, kurie skatino augti ir tobulėti.
Ypatingą vietą užima šviesaus atminimo profesorius habilituotas daktaras Alfonsas Motuzas, kuris ne tik ragino siekti mokslo, bet ir vadovavo magistriniams darbams bei dalyvavo disertacijos gynime. Taip pat svarbi buvo disertacijos vadovė docentė daktarė Stanislava Jareckaitė, pasižymėjusi išmintimi ir kantrybe.
Kaip pats S. Stumbra apibendrino, „kiekvienas diplomas tarnauja kunigystei – tarsi dar viena sakykla“, taip pabrėždamas, kad akademinė veikla ir kunigystė jo gyvenime ne konkuruoja, o papildo viena kitą.
Mokslinėje veikloje jam artimiausios temos, susijusios su religijos ir visuomenės sąveika. Mokslininkas daugiausia tyrinėja katalikų liaudiškojo pamaldumo praktikas, domisi tautiškumo ir religingumo sąsajomis, o socialinių mokslų kontekste nemažai dėmesio skiria etikai.
Aptardamas universiteto ir Bažnyčios bendradarbiavimo svarbą, S. Stumbra išskiria abipusę naudą ir būtinybę stiprinti šį ryšį. Jo įsitikinimu, kuo glaudesnis bendradarbiavimas, tuo didesnė tikimybė pasiekti teigiamų rezultatų ugdant jauną žmogų. Jis akcentuoja, kad mokslas negali egzistuoti be vertybinio pagrindo. „Mokslui reikalingas moralinis ir etinis pagrindas, nes priešingu atveju jis gali atsisukti prieš patį žmogų“, – sako S. Stumbra.
Kunigystės prasmė ir iššūkiai
Apžvelgdamas daugiau nei du dešimtmečius trunkančią kunigystės tarnystę (šių metų gegužės 18 d. sukaks 23 metai), kunigas, socialinių mokslų daktaras Saulius Stumbra išskiria pačius svarbiausius ir prasmingiausius momentus. Tarp jų ypatingą vietą užima kunigystės šventimų diena. Tačiau ne mažiau reikšmingos ir kasdienės tarnystės akimirkos – kiekvienas susitikimas su žmogumi ir atliekama misija.
„Kiekvienas momentas, kada atlieki savo misiją, yra laimės akimirkos“, nes tuomet kunigas patiria save kaip Dievo įrankį – ar tai būtų tarnystė prie altoriaus, sakykloje, klausykloje, ar lydint žmogų svarbiausiais gyvenimo momentais, laiminant santuokas ar teikiant Krikštą.
Paklaustas apie šiandienos iššūkius, S. Stumbra pabrėžia, kad jie nėra vien tik dvasinio pobūdžio – jie paliečia kiekvieną mąstantį žmogų. Vienas svarbiausių klausimų – kaip išlikti tvirtam nuomonių ir vadinamųjų „laisvių“ įvairovėje. Jo manymu, itin svarbu gebėti perduoti Kristaus Gerąją naujieną taip, kad ji nepaskęstų tarp kitų, o taptų gyvenimo pagrindu ir atrama. „Tai iššūkis – gyventi vadovaujantis ne vienadienėmis ideologijomis, bet prigimtiniu įstatymu, kuriame įrašytas Dievo troškimas.“
Kunigas taip pat atkreipia dėmesį į sudėtingą religinio ir tautinio tapatumo santykį, kuris neretai bandomas supriešinti, nors iš tiesų galėtų vienas kitą papildyti. Dar vienas svarbus aspektas – žmogaus gyvybės vertės gynimas, kuris, anot jo, šiandien tampa vis aktualesnis ir sudėtingesnis uždavinys. „Iššūkis ginti žmogaus gyvybės šventumą – nuo paties žmogaus“.
Kalbėdamas apie tikinčiųjų bendruomenės pokyčius, dvasininkas mato juos platesniame visuomenės kontekste.
Bendruomenė, pasak jo, keičiasi kartu su visa visuomene, tačiau šie pokyčiai kelia ir tam tikrų grėsmių. Ypač ryški, jo vertinimu, yra atsivėrusi didžiulė praraja tarp tikėjimo ir kasdienio gyvenimo bei tarp gyvosios tradicijos ir vartotojiškos kultūros. Ir tai yra pavojinga tendencija, reikalaujanti sąmoningo atsako tiek iš tikinčiųjų, tiek iš visos visuomenės.
Darbas, projektai ir džiaugsmas
Kalbai pasisukus apie dabartines pareigas, kunigas Saulius Stumbra pabrėžia tarnystės Bažnyčioje prasmę kaip pašaukimą atlikti tai, kas tuo metu yra reikalingiausi. Pasak jo, kiekviena tarnystė Bažnyčioje yra dovana, todėl šias pareigas jis suvokia ne tik kaip administracinį darbą, bet ir kaip misijos dalį.
Greta darbo su vyskupu, S. Stumbra aktyviai tęsia akademinę veiklą Klaipėdos universitete, taip pat rūpinasi reikšmingais kultūriniais projektais. Vienas jų – Žemaičių Kalvarijos Kalnų giedojimo tradicijos siekis būti įtrauktai į UNESCO sąrašą, reikalaujantis ilgalaikio ir nuoseklaus darbo. Be to, jis daug laiko skiria Telšių vyskupijos šimtmečio minėjimo iniciatyvoms: rengia paskaitas, dalyvauja viešojoje sklaidoje, bendradarbiauja su istorike Janina Buceviče, rengiant radijo laidas ir kitus projektus.
Paklaustas, ar yra projektų, veiklų, kuriomis jis didžiuojasi, apmąstydamas savo gyvenimo kelią ir nuveiktus darbus, dvasininkas vengia didžiavimosi sąvokos, labiau linkęs kalbėti apie džiaugsmą. Pirmiausia jis išskiria kunigystę kaip esminę ir svarbiausią savo gyvenimo ašį. Kaip pats pabrėžia, „šimtu procentu pirmiausia kunigystės tarnystė“, kuri suteikia visiems kitiems darbams prasmę.
Tarp reikšmingiausių iniciatyvų dvasininkas mini ir jau įgyvendintus bei tęsiamus kultūrinius projektus. Ne mažiau reikšminga ir jo mokslinė veikla. Prieš keletą metų išleista monografija, šiuo metu baigiama rašyti nauja mokslinė studija, o ateityje numatyti ir kiti tyrimai rodo nuoseklų akademinį kryptingumą. Šie darbai, anot jo, reikalauja daug laiko, kruopštumo ir vidinės disciplinos, tačiau juos palaiko aiški vizija – kaip jis pats trumpai įvardija, „idėja yra“.
Bažnyčia ir jaunimo ryšys
Aptardamas Bažnyčios santykį su jaunimu, kunigas Saulius Stumbra kviečia permąstyti dažnai pasitaikančius stereotipus. Jo teigimu, nereikėtų iš anksto manyti, kad Bažnyčia yra nutolusi nuo jauno žmogaus. Priešingai, jis atkreipia dėmesį į aktyvų ir sąmoningą jaunimą, įsitraukiantį į bažnytines veiklas.
„O kas sakė, kad Bažnyčia nėra artima?“, – retoriškai pastebėjo jis, ir pabrėžė, jog jaunas žmogus natūraliai ieško. Jis taip pat išskiria, kad tokiose bendruomenėse dažnai auga ne tik dvasiškai brandūs, bet ir patriotiškai nusiteikę jauni žmonės, nors viešojoje erdvėje vis dar kuriamos priešingos klišės.
Kalbėdamas apie vertybes, kurias šiandien svarbiausia puoselėti Lietuvoje, S. Stumbra remiasi filosofo Antano Maceinos mintimis. Jis akcentuoja tikėjimo ir tautiškumo vienovę kaip esminį tautos gyvybingumo pagrindą. Pasak jo, „tikėjimas ir tautiškumo dvasia turi eiti greta. Tai priminimas – tauta, kuri turi tvirtą dvasinį, religinį pagrindą, gali išlikti, kitu atveju… nykstame… tai tuo pačiu ir iššūkis – „pašventinti“ kultūrą“. Ši mintis virsta ir konkrečiu uždaviniu šiandienai – stiprinti kultūrą, suteikiant jai gilesnį, dvasinį turinį.
Ateitis ir pašaukimo žinia
Žvelgdamas į Bažnyčios vaidmenį regiono bendruomenėje ateityje, S. Stumbra išlieka realistiškas, tačiau kartu ir viltingas: „Didelis skirtumas tarp svajonės ir realybės“. Jis pabrėžia bendrystės svarbą ir kviečia vengti susiskaldymo. Jo įsitikinimu, Bažnyčia ir toliau išliks patikimu visuomenės partneriu, kaip tai jau yra įrodžiusi sudėtingais Lietuvos istorijos laikotarpiais.
Tarp tokių pavyzdžių jis mini vyskupo Motiejaus Valančiaus veiklą carinės priespaudos metu, taip pat sovietinės okupacijos laikotarpį, kai svarbų vaidmenį atliko Katalikų Bažnyčios kronika ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Šiose iniciatyvose aktyviai dalyvavo ir kunigas, vėliau vyskupas Jonas Kauneckas.
Pasak S. Stumbros, būtent tokios pastangos padėjo išsaugoti dvasinį ir patriotinį tautos stuburą, be kurio nebūtų buvę ir stipraus visuomeninio atgimimo. „Nebūtų tokia skambi ir Sąjūdžio daina, nes nebūtų likę dvasia tvirtų ir patriotiškų žmonių.“
Jauniems žmonėms, svarstantiems apie kunigystę ar pašaukimą Bažnyčiai, S. Stumbra siunčia padrąsinimo žinią.
Kunigystę jis apibūdina kaip išskirtinai prasmingą, tačiau kartu reikalaujančią vidinės stiprybės ir idealizmo. „Kunigystė ir šiandien lieka nuostabiai kilni, tačiau svarbiausia – turėti drąsos sekti savo pašaukimu, nepaisant aplinkos spaudimo ar galimų pašaipų.“
