„Per sovietinę okupaciją mes, disidentai, guosdavomės anekdotu, kad pasaulyje yra tik trys didžios tautos – armėnai, žydai ir lietuviai, ant kurių imperijos užplaukia kaip ledynai ir nuplaukia, o jos pasilieka“, – sako kun. Robertas Grigas.
Jis priduria: „Vis tik mes, katalikai, neturime iliuzijų, kad įmanoma Žemėje sukurti rojų.“
Tačiau, anot jo, tokio nuosmukio laisvoje valstybėje taip pat nebuvo tikėtasi. „Gal net galima būtų pasakyti, kad dar niekada taip blogai negyvenome!“ – teigiama tekste. Pabrėžiama, kad materialinės gėrybės nėra pagrindinis kriterijus vertinti gyvenimo kokybę, tačiau dvasine ir moraline prasme situacija esą yra kritinė. Viešos patyčios, užgauliojimai ir nepagarba tampa norma, o netolerancija kitaip manantiems įvardijama kaip vis dažnesnis reiškinys.
„Kiekviena karta turi sukovot savo Laisvės kovą – jeigu ne už politinę nepriklausomybę, ne už valstybės, tautos suverenumą, tai bent už vidinį, socialinį, humanistinį teisingumą“, – sako kunigas R. Grigas.
Vis dėlto keliami klausimai, kokia šiandien yra ta kova: „Bet ką daryti, kai ta kova – tai laužai už cenzūrą ir valstybės lėšų grobstymą?“ Retoriškai svarstoma ir apie visuomenės susiskaldymą bei radikalėjimą, kai kitaminčiai marginalizuojami ar simboliškai „baudžiami“.
Priminta ir Šauniojo kareivio Šveiko frazė: „Pasisakome už demokratiją ir progresą… įstatymų nustatytose ribose.“ Tekste daroma prielaida, kad ši mintis šiandien kai kam tampa praktiniu veikimo principu – demokratija ir laisvė suvokiamos tiek, kiek leidžia patys sprendimų priėmėjai.
Žurnalistės Janinos Barzdžiuvienės pokalbis su kun. Robertu Grigu.
