Japonų menininkė Haruhi Aisaka, atsivertusi iš protestantizmo į katalikybę, evangelizacijai pasitelkia mangos stiliaus iliustracijas, siekdama priartinti žmones prie Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos.
2000 metais Tokijuje gimusi Aisaka pasakoja augusi nereligingoje aplinkoje. „Mano mama yra dvasinga, tačiau nepriklauso jokiai religijai, o tėvas – katalikas, tačiau nepraktikuojantis“, – sako ji. Didžiąją dalį gyvenimo ji buvo agnostikė, kol studijos universitete Jungtinėse Amerikos Valstijose tapo lūžio tašku jos gyvenime.
„Kai atsiverčiau, negaliu sakyti, kad buvau visiškai tikra dėl krikščionybės, – pasakojo Haruhi. – Tačiau mane giliai sujaudino Jėzaus Kristaus istorija, ir supratau, kad nenoriu praleisti progos Jį pažinti, jei tai tiesa.“
Vienas netikėčiausių jos atsivertimo veiksnių buvo japonų populiariosios kultūros įtaka. „Keista, bet viena iš priežasčių, paskatinusių mane atsiversti, buvo animė (taip vadinamas japoniškos animacijos stilius) „The Melancholy of Haruhi Suzumiya“ („Haruhi Suzumijos melancholija“). Tai nėra krikščioniškas animė, tačiau jo temas susiejau su savo situacija, ir tai iš tiesų prisidėjo prie mano sprendimo tapti krikščione“, – aiškino ji. „Be šio serialo galbūt niekada nebūčiau rimtai susidomėjusi krikščionybe. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl taip stipriai jaučiu, kad Kristus gali veikti per animė.“
Sugrįžusi į Japoniją ir gilindama tikėjimo pažinimą, Aisaka susidomėjo katalikybe, iš dalies dėl jos istorinių šaknų šalyje. „Ilgainiui įsitikinau, kad Katalikų Bažnyčia yra tikroji – dėl jos teologijos, tęstinumo su ankstyvąja krikščionybe, sakramentinio gyvenimo ir istorinio buvimo Japonijoje. Todėl priėmiau katalikų tikėjimą“, – dalinosi ji.
Šiuo metu krikščionė gyvena Tokijuje ir lanko vietinę parapiją. „Parapija yra netoli miesto centro, todėl turime daug vietos tikinčiųjų ir turistų“, – kalbėjo menininkė. „Esu labai dėkinga už savo bažnyčią.“
Manga kaip tikėjimo kalba
Aisakos meninis kelias prasidėjo paprastai. „Piešti pradėjau dėl malonumo dar studijų metais“, – prisiminė ji. „Man visada patiko animė, todėl pamaniau, kad būtų smagu pabandyti piešti pačiai.“
Netrukus ji žengė toliau. „Pabandžiau nupiešti Švč. Mergelę Mariją anime stiliumi. Manau, viskas prasidėjo nuo to“.
Nors šiandien jos darbai sulaukia plataus pripažinimo, Haruhi išlieka kukli. „Niekada nelaikiau savęs tikra menininke – man dar daug ko reikia išmokti ir patobulinti, o tai, kad žmonės mane taip vadina, man vis dar neįprasta“, – sako ji.
Aisaka teigia, kad mangos stilių renkasi ne tik dėl estetikos, bet ir dėl kultūrinių bei evangelizacinių priežasčių: „Noriu parodyti, kad katalikybė gali būti ir yra Japonijos kultūros dalis. Nenoriu sudaryti įspūdžio, kad tai yra kažkas visiškai svetima“.
Menininkės teigimu, šis stilius gali atskleisti naujų sakralinio meno išraiškos galimybių. „Didelės akys, ryškios emocijos ir mieli animė personažų veidai gali atskleisti kai kuriuos Dievo ir šventųjų bruožus, kurie ne visada pabrėžiami“, – kalbėjo ji. Skirtingai nei Vakaruose, kur krikščioniškoji ikonografija yra plačiai atpažįstama, Japonijoje taip nėra, todėl vienas jos tikslų – padaryti šį turinį suprantamą. „Noriu kurti darbus, kurie būtų patrauklūs ir ne katalikams“, – pridūrė krikščionė.
Ji pastebi ir skatinančius ženklus. „Daugelis nekrikščionių teigiamai reaguoja į mano kūrybą“, – sako Aisaka. „Mane stebina, kokie žmonės ją vertina. Tai išmokė mane nebūti iš anksto nusiteikusiai prieš kitus – tie, kurie atrodo toliausiai nuo Dievo, kartais yra atviresni, nei manome.“
Katalikų bendruomenėje jos darbai taip pat sulaukia palankaus įvertinimo. „Atsiliepimai yra labai teigiami. Kai kurie žmonės sakė, kad mano kūryba juos priartino prie Dievo, ir esu už tai labai dėkinga“, – apibendrino ji.
