Buenos Airių Floreso rajonas rajonas, kuriame užaugo Jorge Mario Bergoglio (Chorchė Marijus Bergoljas), antradienį, balandžio 21 d., paminėjo pirmąsias popiežiaus Pranciškaus mirties metines. Minėjimas vyko sodinant taikos alyvmedį, atidengiant sieninę freską metro stotyje ir aukojant iškilmingas Šv. Mišias.
Tikinčiųjų minia užpildė Šv. Juozapo de Floreso bazilika, kur žmonės paliko laiškus, gėles ir žvakes prie klausyklos, kurioje 1953 metų rugsėjo 21 dieną jaunasis Bergoglio pajuto kunigystės pašaukimą.
Mišioms vadovavo Buenos Airių arkivyskupas Jorge Garcia Cuerva (Chorchė Garsija Kuerva), koncelebravo emeritas kardinolas Mario Aurelio Poli (Marijus Aurelijus Polis) ir kiti vyskupai bei kunigai.
Homilijoje arkivyskupas priminė Evangelijos skaitinius, sutampančius su diena, kai Bergoglio pajuto pašaukimą, ir pabrėžė, kad tai buvo kvietimas „palikti viską ir sekti Jėzų“.
Jis ragino tikinčiuosius svarstyti savo pašaukimą, teigdamas, kad geriausias būdas pagerbti Pranciškų yra „įgyvendinti tai, ko jis mus mokė per dvylika pontifikato metų“.
arkivyskupas Cuerva ragino tikinčiuosius svarstyti savo pašaukimą, teigdamas, kad geriausias būdas pagerbti Pranciškų yra „įgyvendinti tai, ko jis mus mokė per dvylika pontifikato metų“.
Pirmąja ir svarbiausia pašaukimo forma arkivyskupas įvardijo bendrystę ir brolybę. Jis kalbėjo apie „skubų ir būtiną pašaukimą bendrystei ir brolybei“, pabrėždamas, kad šiandien „labiau nei bet kada Argentinai reikia susitikimo kultūros“.
Jis kritiškai vertino visuomenės susiskaldymą: „Kada liausimės vieni kitus laikyti priešais, nes mąstome skirtingai? Net nesugebame atsisėsti tame pačiame bažnyčios suole.“ Pasak jo, „deja, tai vyksta šiandieninėje Argentinoje“.
Kreipdamasis į valdžios atstovus, arkivyskupas pridūrė: „Tie, kurie nešame institucinę atsakomybę už savo tautą, turime išmokti, kad kitas nėra mano priešas.“ Jis perspėjo, kad agresyvi retorika skatina dar didesnį susipriešinimą.
Cituodamas popiežių Pranciškų, jis sakė: „Svajokime kaip viena žmonija, kaip tos pačios žmogiškosios prigimties keliautojai, kaip tos pačios Žemės vaikai […], kiekvienas su savo balsu, bet visi broliai.“
Arkivyskupas taip pat ragino ne tik kalbėti apie popiežiaus palikimą, bet jį įgyvendinti: „Ką pasakytų popiežius Pranciškus? Jis jau pasakė – leiskime jam ilsėtis ramybėje. Dabar mūsų eilė įgyvendinti tai, ko jis prašė.“
Homiliją arkivyskupas užbaigė kvietimu veikti: „Užtenka žodžių – prie darbų.“
Antroji pašaukimo kryptis – Evangelijos skelbimas. Arkivyskupas priminė Pranciškaus raginimą „skelbti Evangeliją visiems, visose vietose ir visomis progomis, nedelsiant, be atmetimo ir baimės“.
Trečiąja kryptimi jis įvardijo rūpinimąsi silpniausiaisiais: „Tai ne politika, tai – Evangelija.“ Jis pabrėžė, kad reikia rūpintis vaikais, vyresnio amžiaus žmonėmis, neįgaliaisiais ir visais, kurie kenčia, nes „jie yra Kristaus veidas“.
Kalbėdamas apie taiką, arkivyskupas sakė: „Turime ugdyti taikos pašaukimą.“ Jis priminė, kad, nors karai gali atrodyti toli, „mums turi skaudėti širdį dėl tiek daug mirštančių brolių“.
Cituodamas Pranciškų, jis pabrėžė: „Nebus taikos be dalijimosi ir priėmimo, be teisingumo […]. Nebus taikos, kol sąjungos bus nukreiptos prieš kitus.“
Baigdamas jis ragino „svajoti drąsiai“: „Nesustokite ties smulkmenomis, eikite pirmyn, svajokite apie geresnį pasaulį.“ Jis priminė Pranciškaus žodžius: „Negrįžkime į praeitį – Viešpats kuria visa nauja.“
Homiliją arkivyskupas užbaigė kvietimu veikti: „Užtenka žodžių – prie darbų.“
Minėjimo metu taip pat buvo pasodintas taikos alyvmedis, atidengta Pranciškaus mozaika metro stotyje ir pristatytas muzikinis spektaklis apie jo gyvenimą.
