Lietuvos Seimas šiomis dienomis svarsto Lietuvos Respublikos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą Nr. XVP-1315. Tačiau vis dažniau kyla klausimas – ar tai tikrai yra tinkamas sprendimas Lietuvos demografinei krizei mažinti, o gal tai dar vienas ideologinis eksperimentas su mūsų visuomene? Ar tai nėra audringos veiklos simuliacija, siekiant parodyti, kad žinome, kaip paskatinti gimstamumą?
Jeigu norėtume ironizuoti, galėtume sakyti, kad siūlomas modelis mažai kuo skiriasi nuo technokratinių gyvulių apsėklinimo schemų, kuriose svarbiausia – biologinis rezultatas, o ne žmogaus prigimtis, orumas ir socialinis kontekstas. Tačiau įstatymuose neturėtų būti vietos juokams, tuo labiau kad kalbame apie žmogų, apie vaiką, apie visuomenės ateitį.
Įstatymo projekto dvasia atskleidžia pavojingą tendenciją – vaikas pradedamas traktuoti kaip objektas individualiam poreikiui patenkinti. Tarsi jis būtų ne savarankiška asmenybė, o „teisė“ ar net savotiškas atributas, kurį galima įgyti pagal norą. Tačiau vaikas nėra nuosavybė. Tai žmogus, turintis prigimtinį orumą ir teisę augti visavertėje aplinkoje. Negalima ignoruoti vaiko interesų pirmumo principo, kuris yra įtvirtintas tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje.
Būtent šia prasme projektas kelia didžiausią nerimą. Jame faktiškai ignoruojama tarptautinėje teisėje įtvirtinta vaiko teisė turėti tėvą ir motiną. Tai nėra pasenusi ar ideologinė nuostata – tai elementari vaiko interesų apsauga. Vis dėlto siūlomas reguliavimas leidžia sąmoningai kurti situacijas, kuriose vaikas iš anksto pasmerkiamas augti be vieno iš tėvų.
Ar tikrai tokia yra valstybės atsakomybė?
Dar daugiau – projektas ne tik neskatina šeimos kūrimo, bet ir siunčia aiškią žinią: šeima nėra būtina. Pakanka individualaus sprendimo, technologinių galimybių ir teisinio leidimo – ir viskas, pirmyn. Tai pavojinga iliuzija.
Demografiniu požiūriu pasekmės bus akivaizdžios. Lietuva jau dabar balansuoja ties išnykimo riba – vienai moteriai tenka vos vienas vaikas (toks yra statistinis rodiklis). Norint išlaikyti tautos gyvybingumą, reikalingi ne mažiau kaip du, o dar geriau trys vaikai. Ar tikrai tikime, kad vieniša motina taps tinkamu atsaku į šį iššūkį? Vieniša motina be stabilios šeimos, be partnerio paramos, be saugumo jausmo – tai kelias į dar gilesnę demografinę krizę. Tai siunčia žinią jaunai kartai, kad šeimos nereikia.
Šiame kontekste ypač skaudu matyti, kaip sumenkinamas moters vaidmuo. Moteris redukuojama iki biologinės funkcijos atlikėjos, nors iš tikrųjų ji yra gyvybės nešėja, šeimos kūrėja, tautos stiprybės pamatas. Ar tikrai šiuolaikinė politika nori šį vaidmenį ignoruoti? Menkinami ir vyrai – jie paverčiami tik spermos donorais, neturinčiais jokios atsakomybės už šeimą ir vaiko ateitį.
Galiausiai turime atsakyti sau į paprastą klausimą: ar kuriame valstybę, kurioje stiprinama šeima ir ginamos vaiko teisės, ar tokią, kurioje dominuoja individualizmas, trumparegiški sprendimai ir atsiribojimas nuo atsakomybės? Paprasčiau tariant, ar norime, kad Lietuva ir Europos Sąjunga išmirtų?
Demografija nėra abstrakti statistika. Tai mūsų išlikimo klausimas. O sprendimai, kurie šiandien atrodo patogūs ar tariamai modernūs, rytoj gali kainuoti labai brangiai. Nors koks čia modernumas – apsėklinimo technologija žinoma jau seniai.
