Kaišiadorių vyskupijos 100-čio renginys „Šimtmečio dialogas“

Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazijos aktų salėje vyko pirmasis Kaišiadorių vyskupijos 100-čiui paminėti skirtas renginys „Šimtmečio dialogas“. Jį organizavo Kaišiadorių rajono savivaldybė ir Kaišiadorių vyskupijos kurija, todėl renginys prasidėjo Kaišiadorių vyskupo Jono Ivanausko ir Kaišiadorių rajono mero Šarūno Čėsnos sveikinimu. Renginį vedė Kaišiadorių rajono savivaldybės istorinės atminties įamžinimo komisijos pirmininkė Rugilė Grendaitė.

Kaišiadorių vyskupas priminė, kad šiemet net penkios vyskupijos – Kaišiadorių, Kauno, Panevėžio, Telšių ir Vilkaviškio – mini 100 metų jubiliejų. 1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI apaštališkąja konstitucija „Lituanorum Gente“ įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją. Kadangi dalį Vilniaus arkivyskupijos buvo okupavusi Lenkija, iš Lietuvai priklausiusios jos dalies atsirado Kaišiadorių vyskupija, kurios teritorija dabar yra trylikoje savivaldybių. Tai Alytaus miesto ir Alytaus bei Prienų rajonų rytinės dalys dešiniajame Nemuno krante, dalis Molėtų, Širvintų, Švenčionių, Trakų, Ukmergės, Utenos, Varėnos rajonų, Birštono ir Elektrėnų savivaldybės bei visas Kaišiadorių rajonas.

Į renginį atvyko Elektrėnų savivaldybės meras Gediminas Ratkevičius ir Švenčionių rajono meras Rimantas Klipčius. Beje, šioje savivaldybėje yra tik viena parapija, priklausanti Kaišiadorių vyskupijai, todėl meras sakė didžiuojasi esantys jos dalimi ir perdavė Labanoro parapijiečių linkėjimus, dėkojo vyskupijai už tai, kad nepaliko bėdoje ištikus tragedijai, kai sudegė jų bažnyčia, todėl jie dabar turi naują.

Vysk. J. Ivanauskas džiaugėsi, kad ir Kaišiadorių rajono savivaldybė nusprendė kartu švęsti vyskupijos 100-metį. Pasak vyskupo, vien paminėjus tris pavardes – Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, kardinolas Vincentas Sladkevičius ir kun. Česlovas Kavaliauskas, iškart žinai, kad tai Kaišiadorių vyskupijos žmonės.

Renginys paįvairintas ir muzikine dalimi – solisto Jono Sakalausko ir kanklininkės doc. dr. Aistės Bružaitės atliktais kūriniais. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedros vedėja paminėjo, kad šiemet minime Kanklių metus, mūsų šalyje kanklės nuo seno vertintos kaip ypatingas muzikos instrumentas, o kankliavimas Lietuvoje yra išlikęs kaip ilgametę savito muzikavimo tradiciją tęsiantis gyvasis kultūros paveldo reiškinys.

Pirmoje renginio dalyje pakalbėti apie Kaišiadorių vyskupiją scenoje susėdo istorikai prof. Vaida Kamuntavičienė (Vytauto Didžiojo universitetas), prof. Irena Vaišvilaitė (Vilniaus universitetas, VU) ir doc. Vytautas Ališauskas (VU). Abu pastarieji – buvę Lietuvos ambasadoriai prie Šventojo Sosto. Istorikų pokalbius moderavo vyskupijos generalvikaras, Žiežmarių klebonas kun. Rolandas Bičkauskas.

Prof. V. Kamuntavičienė siūlė grįžti į dar ankstesnę praeitį. Juk vyskupija prasidėjo nuo žmonių, o žmonės susibūrę parapijoje, kur vyko visos veiklos. Kuriantis vyskupijai svarbiausia organizacinė ląstelė buvo parapijos. Parapijų pagrindu kūrėsi valsčiai. Pagrindas dabartinėms savivaldybėms buvo bažnytinė savivalda. Taip valstybės gyvenime dar labiau atsiskleidžia Bažnyčios reikšmė.

Tada Popiežius ir vyskupai, skelbę Bažnyčios socialinius uždavinius, kvietė kunigus nenusigręžti nuo politikos (šiandien jiems neleidžiame dalyvauti politikoje). „Tuo metu tai buvę labai svarbu, kunigas buvo autoritetas ir žmonės jo žodžio klausydavo“, – sakė prof. V. Kamuntavičienė. Ji dar įvertino kunigų svarbą kuriant įvairias draugijas, bendruomenes, nes jauna valstybė tada negalėjo patenkinti socialinių poreikių. Dabar, kai tuos poreikius tenkina valstybė, žmonės laukia, kas ir ką jiems duos, o patys nieko nenori daryti.

Profesorė priminė, kad kuriantis Kaišiadorių vyskupijai parapijose gyvavo daug draugijų. Šv. Kazimiero draugija rūpinosi knygų leidyba, tai buvo svarbu po spaudos draudimo lietuviškais rašmenimis metų. Kuriant mokyklas svarbi buvo „Saulės“ draugija. Bažnytiniu pagrindu sukurta Šv. Juozapo brolija, moterys turėjo Šv. Zitos, Katalikių moterų draugijas, kaimo jaunimas būrėsi į pavasarininkų draugiją (ji Kaišiadorių vyskupijoje buvo bene labiausiai paplitusi), labiau išsilavinęs jaunimas – į ateitininkus. Veikė Šv. Pauliečio draugija, prieglaudos, o vaikų darželiams vadovauja vienuolynai. Ir tik vėliau atsiranda Švč. Sakramento, Rožinio draugijos. Taigi, pasak prof. V. Kamuntavičienės, be žmonių, t. y. apačios, darbo nebūtų tokios Kaišiadorių vyskupijos vėliau, o ir dabar.

Prof. I. Vaišvilaitė sakė, kad šis renginys yra išskirtinis, nes taip įgyvendinama Lietuvos Konstitucija, kuri kalba apie Valstybės ir Bažnyčios atskirumą, bet ne atskirtumą. Taigi Valstybė ir Bažnyčia yra savarankiškos, bet ne priešiškos. Ta Konstitucijos nuostata dabar vis pabrėžiama, bet vis jaučiama nuostata, kad Valstybė ir Bažnyčia yra atskirtos. Valstybės ir Bažnyčios santykio svarba jautėsi pirmaisiais Nepriklausomybės metais kuriantis organizacijoms, kai reikėjo bendradarbiauti, parodyti savo patirtį. O kai reikėjo gintis, priešintis agresoriams, tie ryšiai buvę labai svarbūs. Kai prasideda karas, reikšmingą vaidmenį turi parapijos, kunigai. Prof. I. Vaišvilaitė teigė, kad ir arkivyskupas Jurgis Matulaitis kunigams nurodė, kad jei bus karas, neatsiskirti nuo parapijiečių – jei deportuos žmones, jie turi vykti kartu.

Bažnytinės provincijos steigimo autorius arkivyskupas J. Matulaitis rūpinosi socialiniais klausimais, tą skatino daryti marijonų vienuolius, prisidėjo kuriant Krikščionių demokratų partiją. Kunigai buvo aktyvūs, patriotinių nuostatų. Bet vėliau Valstybės ir Bažnyčios santykiai Lietuvoje pasiekė įtampą. Šventais Sostas sudarė konkordatą su Lenkija, o ši okupavusi Vilniaus kraštą, kurį Lietuva laikė sava. Lietuva diplomatinių santykių su Šventuoju Sostu neturėjo. Kai į Lietuvą buvo atsiųstas apaštalinis delegatas Antoninas Dzekinis (Antonino Zecchini), iš Austrijos kilęs italas, jėzuitas, kalbantis lenkiškai, Lietuvos valdžia nusprendė, kad jis gali būti prolenkiškas ir juo nepasitiki.

Šventais Sostas turi problemą. Ir ne tik dėl Lietuvos, nes po Pirmojo pasaulinio karo atsirado naujų valstybių. Šventajam Sostui reikia atsižvelgti į naują tikrovę, kai tarp valstybių kyla konfliktai dėl teritorijų. Net apaštalinis delegatas rašė, kad lietuviai bijo būti suvalgyti, o lenkai rodo didelį norą tą padaryti. Bet patriotiškoji Lietuvos dalis, ir net kunigai, tiek užpyksta dėl Šventojo Sosto konkordato su Lenkija, kad apaštalinį delegatą išveja.

Tuo metu Vilniaus arkivyskupu esantis Jurgis Matulaitis puikiai suprato, kad toliau eiti šias pareigas negaus Lenkijos pritarimo, kaip numato Šventojo Sosto konkordatas su Lenkija, todėl atsistatydino. Popiežius Pijus XI, 1920 metais Lietuvoje lankęsis kaip apaštalinis vizitatorius Akilė Ratis (Achille Ratti), gerai pažinęs arkivyskupą J. Matulaitį, paskyrė jį apaštaliniu delegatu į Lietuvą sutvarkyti bažnytinius reikalus ir santykius su Valstybe. Kaišiadorių vyskupijos klausimas tampa labai skaudus, nes tai Vilniaus arkivyskupijos dalis.

Tebėra demarkacinė linija, arkivyskupo J. Matulaičio bendražygis būsimasis arkivyskupas Mečislovas Reinys yra Lietuvos užsienio reikalų ministras. Reikia suderinti Lietuvos interesus, kur Bažnyčioje daug tautiškumo, o politinis spektras – nuo kairės iki dešinės. Pasak prof. I. Vaišvilaitės, arkivyskupui J. Matulaičiui iškyla klausimas, ką daryti. Vilniaus arkivyskupijos dalis, atitekusi Lietuvai ir kurią pripažįsta Antantės Aukščiausiosios Tarybos nutarimu sudaryta Ambasadorių konferencija, lietuvių manymu ir toliau turi vadintis Vilniaus vyskupija. Galiausiai sutariama, kad kai Lietuva atgaus Vilnių, tai ta vyskupija grįš prie Vilniaus. Esą Kaišiadorių vyskupija bus pereinamojo laikotarpio sprendimas. Žinome, kad nėra nieko pastovesnio už laikina… Kaišiadorių vyskupija atsiduria Lietuvos centre, paveldi svarbią Merkinės parapiją, kai kurias kitas istorines vietas.

Prof. I. Vaišvilaitės manymu, kas gimsta iš konflikto, skausmo, nesutarimo, per tikinčiųjų ir kunigų aukas, tampa ir dvasiniu centru – mažiausia vyskupija turi net 2 palaimintuosius, arkivyskupą Teofilių Matulionį ir Mykolą Giedraitį, kuo negali pasigirti jokia kita vyskupija.

O doc. V. Ališauskas sakė, kad Kaišiadorių vyskupija yra poros atsitiktinai laimėtų mūšių pasekmė. Jeigu kovose su lenkais demarkacinė linija būtų pasistūmėjusi į vieną ar kitą pusę, ko gero, vyskupijos ribos būtų kitos. Prieš 100 metų pasiektas rezultatas yra svarbus, nes sukūrė realų ryšių, įsipareigojimų ir bažnytinių galios centrų perskirstymą. Pasak doc. V. Ališausko, iki tol Lietuvos bažnytinės sienos buvo neapibrėžtos. Anksčiau juk buvo dvi vyskupijos – Vilniaus ir Žemaičių. Seinų vyskupija ne visai Lietuvos, o Lucką praradome taip seniai, kad jau nebeprisimename.

Žemaičių vyskupija nusidriekusi į Latviją, Lietuva įgyja Klaipėdą, kuri anksčiau priklausė Varmijos vyskupijai. Senieji klaipėdiškiai priekaištavo, kad juos atiduoda laukinių žmonių valdžiai, esą Popiežius turįs gelbėti nuo barbarų… Lietuvos siena tampa ne tik politinė. Lietuvos siena su Latvija tampa ir bažnytine, ir kultūrine, ir tapatybės, nes vieni katalikai lieka Lietuvoje, kiti – Latvijoje. Kita Nemuno pusė, Seinų vyskupijos dalis, pavadinta Vilkaviškio vyskupija, yra tam tikras istorinis reliktas. O Kaišiadorių vyskupija yra naujas darinys. Anksčiau Kaišiadorys buvo Vilniaus vyskupijos užkampis. Ir staiga viskas apsiverčia – Kaišiadorys tampa ne užkampiu, ar parapija, kur dar tik statoma bažnyčia, bet vyskupijos centru. Kaišiadorių vyskupija tampa Lietuvos pasieniu.

Doc. V. Ališauskas priminė, kad ta būdelė, žyminti demarkacinę liniją ties Vieviu, dar tebestovi – ją reiktų išsaugoti ne tik kaip svarbią vyskupijai, bet ir Lietuvos politinei istorijai. Tarp Vilniaus ir Kauno atsiradęs naujas kultūrinis, dvasinis, socialinis ir tam tikra prasme politinis centras padidina Kaišiadorių reikšmę. Galiausiai vyskupija nebuvo panaikinta, o su vyskupu ir garbingais žmonėmis grįžo į tradicinę vietą, kur ir turėjo būti – į Vilniaus metropoliją.

Renginį moderavęs kun. R. Bičkauskas pažymėjo, kad daug vyskupijos kunigų buvo labiausiai išsilavinę ir patriotiškai nusiteikę. Nemaža dalis jų XX amžiaus pradžioje prisidėjo kuriant Nepriklausomą Lietuvą, todėl Vilniuje buvo nemėgiami, kilnojami į vyskupijos pakraščius, o įkūrus Kaišiadorių vyskupiją, tapo jos kunigais. Vienas iš jų – ir iš okupuoto Vilniaus krašto ištremtas kanauninkas Juozapas Kukta, pirmasis Kaišiadorių vyskupas.

Prof. V. Kamuntavičienė teigė, kad Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio įžvalgumo dėka tautiškai nusiteikę kunigai tapo Kaišiadorių vyskupijos dalimi. Jam Vilniuje tada buvę sunku, nes net šešiskart keitėsi valdžios, kurioms neįtiko ir jis, ir lietuviai kunigai.

Į kun. R. Bičkausko klausimą, ar tada, esant tokiems įtemptiems santykiams tarp Lietuvos ir Šventojo Sosto, nenukentėjo ta sutartis, prof. I. Vaišvilaitė atsakė, kad jos juodraštį parašė pats vyskupas J. Matulaitis. Bet reikia prisiminti, kad tada Lietuvoje į valdžią atėjo kairieji, jie apsimetė, kad nieko nežino, nepripažino vyskupijų centrų. Prof. I. Vaišvilaitės manymu, esant to meto padėčiai, sutarties tarp Lietuvos ir Šventojo Sosto turinys nenukentėjo.

Doc. V. Ališauskas siūlė žvilgtelėti į vėlesnius metus, kai prezidentui Antanui Smetonai neįtiko ateitininkai, pavasarininkai, Teologijos fakultetas. Tie komplikuoti santykiai šalies viduje turėjo įtakos ir santykiuose su Bažnyčia. Bet A. Smetona labai pasitikėjo vyskupu J. Matulaičiu, rėmė jį skiriant Vilniaus vyskupu. Galbūt santykiuose su Bažnyčia būtų išvengta tokių nesutarimų, jei vyskupas J. Matulaitis nebūtų taip anksti miręs?

Prof. I. Vaišvilaitė priminė, kad nepriklausomybę nuo Valstybės rodę kunigai atsisakydavo šventinti pasaulietinius simbolius, esą Bažnyčia sau, o jūs, tautininkai, su savo nacionalizmu nelyskit. Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui…

Doc. V. Ališauskas dar priminė, kad sutartys santykiams tarp Valstybės ir Šventojo Sosto dažnai vadinamos konkordatu. Šios sąvokos labai nemėgo šv. popiežius Jonas Paulius II. Esą dvi priešingos pusės turi atrasti tarpusavio sugyvenimą, bet šiuolaikinis žvilgsnis į Valstybės ir Bažnyčios santykius kalba ne apie sugyvenimą, o apie bendradarbiavimą, pirmiausia turi būti žmogus, o ne kažkokios struktūros. Todėl šių laikų sutartyse tarp valstybių ir Šventojo Sosto kalbama apie Valstybės ir Bažnyčios bendrus tikslus.

Kun. R. Bičkauskas pastebėjo, kad pirmaisiais vyskupijos gyvavimo metais labai didelę įtaką švietimui, kultūrai ir ugdant tautiškumą padarė katalikiškos organizacijos. Vyskupas J. Kukta 1936 metų vasarą pakvietė į Eucharistinį kongresą. Atvyko apie 20000 žmonių. Tada juk nebuvo automobilių, teko keliauti arkliais arba eiti pėsčiomis. Toks gausus kongreso dalyvių būrys liudijo bendruomeniškumą.

Per Bažnyčią buvo ugdomas tautos sąmoningumas. Po karo, per okupaciją, pasipriešinimas ir pogrindinė veikla kilo iš tų, kurie anksčiau subrendo kaip ateitininkai ar pavasarininkai. Kun. R. Bičkausko manymu, daugelio kunigų ir arkivyskupo T. Matulionio, atsisakiusio bendradarbiauti su okupantais, autoritetas bei įtaka ir kitus paveikė kovoje prieš komunistų valdžią.

„Kai žvelgiu į sovietinių laikų Bažnyčios istoriją, pati pirmoji asmenybė man yra arkivyskupas Teofilius Matulionis, – sakė prof. V. Kamuntavičienė. – Daug kentėjęs, kalintas, vienintelis iš vyskupų pasipriešino okupacinės valdžios siekiui panaikinti vyskupijas. 1949 metais, jį ištrėmus, Kaišiadorių ir Vilkaviškio vyskupijų valdytoju tapo kanauninkas Juozas Stankevičius. Per vieną žmogų valdžiai buvo lengviau kontroliuoti.

Kai 1956 metais iš tremties grįžo Matulionis, jis sugebėjo atgauti vyskupo vietą ir pašalinti valdytoją Stankevičių. Taip drąsiai galėjo pasielgti tik Matulionis. Valdytojai tuomet sugebėjo tik raštus rašyti, kad partizanai sudėtų ginklus ir išeitų iš miškų. Gal paskui kuris nors gailėjosi, bet žmogiškas silpnumas suveikdavo. O Matulionis yra pavyzdys visiems, net šių dienų politikams“.

„Turime paminėti vyskupą Vincentą Sladkevičių, to paties Matulionio įšventintą. Jam valdžia irgi neleido eiti pareigų. Jo, tyliojo dvasininko pozicija vyskupiją valdant iš tremties irgi darė didelę įtaką“, – sakė kun. R. Bičkauskas.

Doc. V. Ališauskas pastebėjo, kad realiai visus su Bažnyčios gyvenimu susijusius sprendimus vyskupijų valdytojai derino su vyskupais tremtiniais Julijonu Steponavičiumi ir V. Sladkevičiumi. Nors vyskupas V. Sladkevičius buvo tylus, bet apkeliaudavo visą Lietuvą ir aktyviai bendraudavo su dvasininkais. Didelę reikšmę turėjo jo globa pogrindyje veikusioms vienuolijoms ir kunigų seminarijai, o jo paskyrimas kardinolu buvo didelis pripažinimas naujajai Lietuvai.

Kun. R. Bičkauskas klausė, kodėl vyskupijos centru pasirinkti Kaišiadorys, o ne, tarkim, Žiežmariai ar Žasliai – juk jie turėjo didesnę istoriją. Į šį klausimą niekas neatsakė, bet prof. I. Vaišvilaitės manymu, komunistinės valdžios metais mažesnėse vietovėse būtų buvę sunkiau kontroliuoti, nes žmonės vieni kitus pažįsta, o jei atvyktų koksai asmuo su lietpalčiu, jie tuoj sureaguotų ir praneštų. Taigi didesniuose miestuose kagėbistams buvo lengviau „prižiūrėti“ vyskupus. Turbūt ir rajono centru tapo būtent Kaišiadorys.

Kun. R. Bičkauskas nukėlė į Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos laikus, kai Bažnyčia daug prisidėjo stiprinant tautą. Juk kiek jaunimo, ne tik seminaristai, bet ir pasauliečiai, išvyko studijuoti į užsienį!

Prof. V. Kamuntavičienė prisiminė, kaip Sąjūdžio pradžioje jai atsirado galimybė išvykti į užsienį, į Taizė, kai daugelis jaunuolių net nežinojo, kur važiuoja. Jos atmintyje išlikęs vaizdas, kaip „Carito“ moterys VDU studentus vaišino sriuba. Tada daugelis stebėjosi, kaip laisvu laiku galima kažką daryti veltui. O juk tai Bažnyčios socialinės tarnystės pavyzdys.

Prof. I. Vaišvilaitė prisipažino, kad ir ji studijuoti į Romą išvyko su Lietuvių katalikų mokslo akademijos stipendija. Atkurtos Nepriklausomybės pradžioje Lietuvos žmonių geresnį gyvenimą tikėtasi atkurti ir per bažnytines struktūras ir Bažnyčia tapsianti, kokia buvusi. Tikėtasi investuoti į spaustuvę, kad galėsime dideliais tiražais spausdinti knygas, įkurti savo televiziją. Deja, pasistatėme, o kas toliau? Taip atsirado pirmosios krizės.

Doc. V. Ališauskas priminė, kad jau tada protingi Vakarų žmonės patarė nestatyti spaustuvės, nes ateina kapitalizmas, konkurencija, esą po penkių metų mes tą pajusime. Taip ir buvo. Gaila, kad šios nuomonės atsakingi žmonės nepaklausė.

O kun. R. Bičkauskas prisiminė, koks tada buvęs entuziazmas – statėme ne tik didelę spaustuvę (manėme, kad žmonės visąlaik skaitys knygas), bet ir dideles bažnyčias (manėme, kad tikintieji mažesnėse nesutilps)…

Į kun. R. Bičkausko klausimą, ar Bažnyčia neišstumiama iš mūsų gyvenimo. prof. I. Vaišvilaitė atsakė, jog priklauso nuo savijautos. „Anksčiau jaučiausi esanti daugumos Bažnyčioje, dabar nesijaučiu“, – sakė ji. Pasak prof. I. Vaišvilaitės, praeitis, patirtis ir pasitikėjimas turėtų būti svarbūs mūsų ateities Bažnyčios gyvenime. Ji visiems palinkėjo tikėjimo, meilės ir vilties.

Vėl nuskambėjus muzikiniams kūriniams, renginio dalyviai šnekučiavosi, vaišinosi užkandžiais. Buvo galima apžiūrėti Kaišiadorių muziejaus, kuriam vadovauja Olijardas Lukoševičius, pristatytą parodą „Vyskupija nuotraukose“.

Antroje dalyje pristatytas naujas daugiau nei 600 puslapių apimties vyskupijos leidinys „Kaišiadorių vyskupija kurijos archyvo nuotraukose ir dokumentuose – 2 d.“. Kaišiadorių vyskupijos 100-mečiui skirtas leidinys atskleidžia vyskupijos istoriją nuotraukose, dokumentuose, atsiminimuose nuo 1942 iki 1989 metų.

Leidinį pristatė kurijos kancleris ir vienas jo autorių – sudarytojas kun. Gediminas Tamošiūnas. Parodyta vaizdo medžiaga apie Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvą, kuriame sukaupti svarbiausi vyskupijos dokumentai ir nuotraukos, liudijantys vyskupijos istoriją.

Keletą minčių tarė ir lotynų kalba rašytus dokumentus į lietuvių kalbą vertęs Justinas Ambrazas bei savo darbu prie leidinio atsiradimo prisidėjusi kraštietė VU doktorantė Rimantė Jagelavičiūtė. Ji sakė, kad Kaišiadorių vyskupija 100-ąsias įkūrimo metines pasitiko turėdama jau du solidžius leidinius. Vargu ar kitos vyskupijos kažką panašaus turės. „Svarbu ne ūgis, o smūgis“, – juokaudama džiaugėsi mažiausios 100-metį švenčiančios Lietuvos vyskupijos pasiekimu.

Pabaigoje Kaišiadorių vyskupas įteikė padėkas leidinio sudarytojams – kun. G. Tamošiūnui ir A. Zeleniakui bei rėmėjams – Elektrėnų ir Kaišiadorių savivaldybės merams G. Ratkevičiui ir Š. Čėsnai.

Leidinio „Kaišiadorių vyskupija kurijos archyvo nuotraukose ir dokumentuose“ pirmoji dalis, išleista 2021-aisiais, apima laikotarpį nuo Kaišiadorių vyskupijos įkūrimo 1926 metais iki pirmojo Kaišiadorių vyskupo J. Kuktos mirties. Leidinyje atsispindėta tarpukario Kaišiadorių vyskupija – parapijų administravimas, veiklos organizavimas, pirmieji okupacijos metai.

Antrojoje leidinio dalyje – vyskupijos istorija, paženklinta karo, o vėliau ir sovietų okupacijos. Leidinys apima laikotarpį nuo vyskupo J. Kuktos mirties iki 1989 metų, pirmosios Lietuvos valstybės atgimimo užuomazgų, kai vyskupu tampa Juozas Matulaitis. Tai laikotarpis, kuriuo Katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo įnirtingai persekiojama, varžoma ir kontroliuojama sovietų valdžios, todėl, be abejonės, šie metai Kaišiadorių vyskupijos istorijoje įspaudė nedylančią praradimų ir represijų žymę.

Ir pirmoji, ir antroji leidinio dalys reikšmingos ne tik kruopščiai sudarytojų į vieną vietą suguldyta Kaišiadorių vyskupijos istorijos įvykių retrospektyva, bet ir puslapiuose atsiskleidžiančiu mažiausiosios Lietuvos vyskupijos identitetu.