Iš vaikystės skaitinių dažnas žinojo, kad romantiškai aprašyti Amerikos indėnai mėgdavo vadintis kokiais nors „gamtiniais“ vardais – nuo galingų bizonų iki čiurlenančių upelių. Pasirodo, tai nėra kažkokia vien tik indėnams būdinga tradicija. Anglosaksai, jeigu jau nenorėdavo vaikų dabinti krikščioniškais vardai, irgi sugalvodavo kokių gamtiškų išmonių, kuriuos vėliau buvo primirštos, ir vardai liko tik vardais, kartais įdomiai skambančiais ir gundančiais tėvus duoti juos vaikams, labai nesigilinant, ką tie vardai reiškia.
O visa tai prisiminiau dėl vieno JAV politiko vardo. Prezidentas Wilson, kuriam teko dalia vadovauti Jungtinėms Valstijoms Pirmojo Pasaulinio karo metais, buvo vardu Woodrow. Vardas ne krikščioniškas, veikiau pagoniškas, nes senąją anglų kalba reiškią kažką panašaus į takelį miške. Lietuviai turėtų žinoti, kad tas jų lietuviška kalba parašytas Miško Takas Vilsonas labai gera prasme prisidėjo prie mūsų šalies nepriklausomybės atstatymo – Vasario 16 Aktas gal ir nebūtų atsiradęs, jai ne minėto prezidento „14 punktų“ deklaracija, „raginanti“ tautas tapti nepriklausomomis valstybėmis, t.y., leidžiantis tvarkyti pasaulį kitaip, nei anksčiau.
Prezidentas Wilson buvo tas, kurio dėka politikos žodyne atsirado sąvoka Pasaulio Tvarka. Šiandien ji minima kone kasdien, dažniausiai nuogąstaujant, kad dabartinė Pasaulio Tvarka baigiasi, o kažkokia nauja dar nesukurta, gi potencialūs kūrėjai, kaip čia pasakius…
Stebint pastangas pertvarkyti pasaulį, neapleidžia nuojauta, kad norintys sukurti naują tvarką, kuria ją ne realiame, o savų fantazijų pasaulyje. JAV prezidentas kartais mano, kad pasaulis tebėra toks, kokiame JAV yra ta supervalstybė, kuri gali pateikti modelį, kaip gyventi „ilgai ir laimingai“ ir kitaip diktuoti sąlygas.
Tas pasaulis išnyko prieš beveik tris dešimtmečius. Tas pats prezidentas kitais kartais mano, kad gyvename XIX amžiaus pasaulyje, kuriame valstybes valdė valdovai (savininkai arba administratoriai), kuomet politikoje nebuvo svarbus etninis nacionalizmas, „istorinė atmintis“, demokratija ar žmogaus teisės. Pasaulis – tai nekilnojamo turto katalogas, Ukrainoje vyksta asmeninis karas tarp Zelenskio Putino… Tokio XIX amžiaus pasaulio taip pat nėra, tad ir jo negalima pertvarkyti.
Iš kitos pusės – Europa vis dar galvoja, kad gyvename pasaulyje, kuriame dominuoja (arba turi dominuoti), demokratija, rinkos ekonomika, tikros ir išgalvotos žmogaus teisės. Tokio pasaulio nėra ir niekados nebuvo. Gal jis ir turėjo atsirasti pagal „istorijos pabaigos“ idėją, bet neatsirado. Maskolių diktatorius mano, kad tvarkingas pasaulis bus tas, kai visi, jo – diktatoriaus bijos ir iš baimės gerbs. To nebuvo ir nebus.
O tai ko gi mums reikia? Pradžioje pravartu prisiminti, kad vienas iš politikos paradoksų sako, jog politikos darbotvarkę diktuoja… problemos, t.y., ne tie – „didieji“, kurie taisykles rašo, o tie – „mažieji“, kurie jas laužo. Kalbant rimčiau – teoretikai nurodo mažiausiai penkias sąlygas be kurių išpildymo jokia tvarka nebus tikra Pasaulio Tvarka.
Pirma – Pasaulio Tvarka turi būti visiems priimtina. Tai reiškia, kad taisyklės, pagal kurias vyksta pasaulio gyvenimas, yra tokios, kurių naudingiau laikytis, nei jas laužyti… Tarkime, kaip jau minėtos Kelių eismo taisyklės. Galima rizikuoti viršyti greitį ar nepaisyti šviesoforo signalų, tačiau, įvykus nelaimei, nuostoliai bus dideli.
Antra – tvarka turi užtikrinti globalų stabilumą, leidžiantį išsaugoti žmones (Homo sapiens rūšį) ir žmonių išgyvenimą užtikrinančias sąlygas. Kad ir kiek nekęstume vieni kitų, teks susitarti dėl klimato kaitos, gėlo vandens ir dar daug kitų dalykų. Visi esame lyg vieno bendrabučio gyventojai, kurie pjaunasi dėl vietos bendroje virtuvėje, tačiau yra suinteresuoti, kad bendrabutis nesugriūtų.
taisyklės, pagal kurias vyksta pasaulio gyvenimas, yra tokios, kurių naudingiau laikytis, nei jas laužyti.
Trečia – Pasaulio Tvarka turi būti „įperkama“, t.y. tokia, kad apsimokėtų ją įgyvendinti ir saugoti, o ne ieškoti alternatyvų. Jei taikai palaikyti reikia daugiau resursų nei karui, tada karas tampa labai tikėtina perspektyva.
Ketvirta – Tvarka turi būti savaip komfortabili, suderinama su įprastu gyvenimo būdu, papročiais ir įpročiais.
Galiausia, o gal ir svarbiausia penkta – Tvarka turi būti morali. Gyvenimas taikoje – tai ne šiaip sau ramybė. Ramybė turi būti pasiekta nieko neišdavus ir nepabėgus nuo svarbiausių problemų. Net jei ką nors suderėti atrodo greičiau ir pigiau.
Mums labai neramu. Išsikovojome savo laisvę ir sukūrėme santykinai klestinčią valstybę, panaudodami demokratijos ir žmogaus teisių argumentus, t.y., mūsų egzistencija ir politinė sėkmė paremta Pasaulio Tvarka, kurios greit nebebus ar jau de facto nėra. Šiandien suprantame, kad demokratija, laisva rinka, išsilavinimas, kultūra, atvira visuomenė, europinis identitetas, etc. – visos tos „minkštosios galios“, nėra jokie saugumą užtikrinantys elementai. Blogai, kad savo šalies galimai raidai lig šiol nenumatėme jokios kitos alternatyvos.
Iš savo kuklios „varpinės“ pasakysiu, kad mums reikia tai, ką filosofai (o dažniau teologai) vadina graikišku žodžiu metanoia, tokia keista proto, jausmų, valios, minčių pokytis, atgailos ir sąžinės priekaištų sintezė. Teologai sakys, kad tai yra bilietas į Rojų, mums tai Pasaulio Tvarkos kūrimo algoritmas.
Nieko tragiško, gyvenimas keičiasi, bus kitaip, galima ateitį keisti, bet reikia žinoti, kad praeitis, nors ir buvo mums gera, jau praeitis. Buvo laikai, kai Amerikos iš viso nebuvo, o Kinija buvo labai toli, ir tai nebuvo patys blogiausi laikai. Jei pasaulyje nėra draugų, o tik interesai, tai mūsų interesas yra… rasti draugų.
Amerikiečių poetas Robert Frost, bene garsiausiame savo eilėraštyje „Nepasirinktas kelias“, savo lyrinio herojaus valia renkasi mažiau pramintą ir paslaptingiau žolėtą miško taką. Bet tik juo einant, galima pasiekti kažką naujo ir mums labai reikalingo. Tad Takas Miške yra tos savas pasaulio tvarkos simbolis.
O jei jau Lietuvos sūnūs „iš praeities stiprybę semia“, galima prisiminti, kada ir kaip Lietuva buvo saugi. Neutralitetas buvo tikrai ne saugumas. Mažos šalies, kurios niekas nepuls, vizija irgi prasta. Mums reikia irgi pagalvoti, kaip būti apginamai, – tapti „nevalgoma“ agresoriams, rasti, kam yra interesas mus ginti, o gal padidėti, gal „stoti į Ukrainą, gal dar kaip…? Juk jei Gedimino ir jo įpėdinių laikais maža Lietuva būtų įtikinėjusi save, kad visada bus maža ir būtų apsiribojusi Vilniumi, Europos žemėlapis atrodytų kitaip, o Lietuvos greičiausiai nebūtų. Galime pakartoti „praeitį“? Galime, jei mąstysime ne dogmatiškai. Čia jau sava metanoia.
