Lietuvos istorijoje Aleksandras Slavinas (1911–1998) žinomas kaip vienas iš aršiausių NKVD veikėjų, sudarinėjęs tremiamųjų sąrašus 1941-aisiais, pokariu Vakarų Europoje grobęs ten pasitraukusius Lietuvos laisvės kovotojus ir gabenęs į Sovietų Sąjungą, kur jie buvo tardomi ir žudomi.
Publikacijoje, remdamasi archyvine medžiaga ir spauda, atskleisiu iki šiol nenagrinėtą NKVD pulkininko Slavino žurnalistinę veiklą.
JAV lietuvių komunistinės pakraipos laikraštyje Laisvė[1] 1947 m. rugpjūčio 9 d. buvo paskelbtas „Laiškas iš Lietuvos dukters Vileišytės motinai Vileišienei“.
Gerbiamas „Laisvės“ Redaktoriau!
Atvykusi į gimtąjį kraštą užgirdau, kad mano Motina ir miręs Tėvas Jonas Vileišis labai sielojosi dėl mano šeimos likimo, dėl manęs asmeniškai.
Vakar aplankiau Tėvo kapą, šiandien nutariau parašyti Motinai, Onai Vileišienei, į Jungtines Amerikos Valstybes. Prašau laikraščio tarpininkauti, nes antrašo nežinau. 1947 metais 27 kovo grįžau su vaikučiais į Vilnių, Kauną.
Vilniuje pamačiau baisius karo audros likučius, kurie jau aptvarkyti. Namo, kuriame mes gyvenome daug metų, neradau, liko tik griuvėsiai. Gyvendama Rusijos gilumoje, nuo 1941-1947 metų, bado, šalčio ir karo baisybių, nemačiau. Dirbau ramiai miškų plukdymo kontoroje, mano sūnus Gediminas mokėsi mokykloje, dukrelė Reda gražiai augo. Mergaitė 1943 metais sunkiai sirgo defteritu, buvo išgelbėta dėka gydytojų rūpestingumo.
Vyras mano inž. Tursa Karolis dirba savo specialybėje. Siuntinių su maistu, drabužiais nereikalauja, turiu viltį susitikti. Kartu dirba buvęs prezidentas A. Stulginskis, inž. Šakenis, dr. Sipavičius, Stasys Šilingas.
Vilniuje, Kaune sutikau mūsų senus šeimos draugus: prof. Žemaitį Zigmą, Vilniaus Universiteto rektorių, prof. Jablonskį Kostą, prof. Sleževičių Kazį, prof. Ivanauską Tadą, prof. Šivickį; dailininkus Žmuidzinavičių Antaną, Rimšą Petrą, dainininką Petrauską Kiprą, visuomenės veikėją Žigelį Balį, kurie ramiai dirba kultūrinį darbą ir dirba daug. Nemaža mano mokyklos draugų pasiekė profesūros Vilniaus, Kauno Universitetuose: Dr. Karužaitė-Horodničienė, Matjošaitytė-Horodničienė, Dr. Baronas, H. Horodničius, inž. K. Kaušinis ir t. t.
Tiesa, čia nėra daug pažįstamų, kurie karo siaubo apimti apleido kraštą, keista, kad jie negrįžta. Prisimenu, žiaurų rusų emigrantų likimą. Dabar, po 30 metų bastymosi, grįžta nevaržomai į Rusiją, mačiau kiek šie žmonės vargo svetur, kiek tuščiai eikvojo energijos.
Asmeniškai man, ypač, gaila – kad nėra prof. Biržiškos Vaclovo, kuris daug metų vadovavo man bibliotekininkės darbe. Sunkų įspūdį padarė man, tai nebuvimas draugų žydų, kurių daug turėjo mūsų šeima Vilniuje, Kaune, visi žuvo nuo negirdėto istorijai vokiečių žiaurumo.
Alė, Liūda Vaneikytės, Matjošaitytė priėmė mane, kaip sesutės, padėjo padaryti pirmus žingsnius tėvų žemėje.
Turiu vilties dirbti savo pamėgtą darbą prie knygų ir auginti, mokyti vaikus valstybėje, tautinėje savo turiniu, socialistinėje savo forma.
Pranešu savo antrašą:
Vilnius, Suvalkų gatvė 6-3,
Birutė Vileišytė Tursienė.
2-VI-1947 m. [Tekstas neredaguotas, – J. M.]
Kas žinotina?
● Vyriausioji Vasario 16-osios signataro Jono Vileišio dukra Birutė su dviem mažamečiais – septynerių ir vienerių metų – vaikais buvo ištremta į Altajaus kraštą per pirmuosius 1941 m. birželio trėmimus. Jos vyras Karolis Tursa, inžinierius, Šaulių organizacijos narys, atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į Rešiotų lagerį Krasnojarsko krašte. Ypatingasis pasitarimas[2] 1942 m. rugsėjo 19 d. skyrė jam 10 metų kalėjimo. Nuo 1951 m. atsidūrė tremtyje Abano rajone, Krasnojarsko krašte. Į Lietuvą grįžo 1956 m.
● Birutė Vileišytė-Tursienė su vaikais pabėgo iš Altajaus krašto į Lietuvą 1947 m., tačiau netrukus buvo suimta ir įkalinta. Iš kalėjimo išleista 1949-aisiais su sąlyga, kad prižiūrės sergančią poeto Liudo Giros žmoną.[3] Tada į Vilnių ji atsivežė ir savo vaikus.[4]
Taigi net nesigilinant į laiško turinį, jame pateiktą sujauktą informaciją (klaidingai nurodyti asmenų vardai ir pavardės), absoliučiai melagingą teiginį, neva „Rusijos gilumoje nei bado, nei šalčio, nei karo baisybių“ nemačiusi, akivaizdu, kad šio laiško Birutė Vileišytė-Tursienė niekaip negalėjo rašyti, nes tuo metu jau buvo NKVD susekta ir įkalinta. Žinoma, per tardymus enkavėdistai galėjo ją priversti, kad pasirašytų tokį tekstą, ši versija irgi neatmestina.
Kodėl akivaizdžiai sufalsifikuotas Vileišytės-Tursienės laiškas pateko į vadinamąją pažangią Amerikos lietuvių spaudą? Tai Repatriacijos reikalų valdybos prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos viršininko, NKVD pulkininko Aleksandro Slavino veiklos rezultatas. Pagrindinis jo darbas buvo suvilioti, kad asmenys, 1944 m. pasitraukę į Vakarus, sugrįžtų sovietinėn Lietuvon. Laisvės laikraštyje jis skelbė žinutes ir didesnės apimties tekstus apie „dipukų“ (DP) gyvenimą stovyklose Vakarų Europoje, „džiaugsmingą“ lietuvių grįžimą į LSSR. Kad bendradarbiavo, pasak jo, su JAV progresyviomis organizacijomis ir atskirais asmenimis dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, Slavinas rašė atsiminimuose ir autobiografijoje. Nurodė, kad 1947–1953 m. dirbdamas Repatriacijos skyriuje, redagavo Tėvynės balsą, kuris buvo specialiai leidžiamas perkeltiesiems asmenims, rašė straipsnius JAV lietuvių spaudai.[5] Slavino žurnalistinė propaganda turėjo paveikti tuos, kurie 1944 m. pasitraukė į Vakarus.
Rojaus Mizaros redaguojamam Laisvės laikraščiui Slavinas intensyviai rašė 1947–1948 m. Didesnės publikacijos paskelbtos Aleksandro Garbenio slapyvardžiu: „Lietuviai repatriantai grįžta iš Belgijos“ (1947-12-01); „Sugrįžusių iš Vakarinės Vokietijos okupacijos zonų lietuvių kreipimasis į pasilikusius ten tautiečius“ (1948-04-09); „Kas iš tiesų viešpatauja DP“ (1948-06-01). Ko gero, pirmasis tokios epistolinės dokumentikos bandymas ir buvo išgalvotas laiškas Birutės Vileišytės vardu. Skaitant šią klastotę, akivaizdu, kad tremčių iškankinta, artimųjų netekusi moteris savo valia niekada nerašytų teiginių, trykštančių entuziazmu dėl sovietinės okupacijos. Tai primityvus falsifikatas, manipuliuojant garbingų žmonių pavardėmis, melą vadinant tiesa.
Plačiau susipažinus su NKVD pulkininko rašliava, aiškėja Slavino žurnalistinės propagandos esmė. Pagrindinis tikslas – pateikti atgrasų paveikslą tų, kurie kovojo už Lietuvos laisvę, skleidė pasauliui žinią apie sovietų klastą, nuožmiai okupuojant nepriklausomą valstybę.
Tai ypač ryšku Tėvynės balso[6] publikacijose, sovietiniais terminais tariant, apie buržuazinius nacionalistus – Vaclovą Sidzikauską, Mykolą Krupavičių, Bronių Balutį, Stasį Žakevičių-Žymantą, Stasį Lozoraitį, Povilą Plechavičių, Stasį Raštikį, Bronį Railą ir kitas iškilias pirmosios Lietuvos Respublikos asmenybes, priverstinius emigrantus. Iš straipsnius pasirašiusiųjų gausos – S. Bitinas, St. Bitinas, V. Braižėnas, A. Garbenis, V. Ilgūnas, A. Skalvys, P. Staniūnas, Vikaras, R. Žemaitis, A. Aleksas – atrodytų, kad redakcijoje triūsia būrys žurnalistų. Bet už visų slapyvardžių slėpėsi vienas asmuo – NKVD pulkininkas Aleksandras Slavinas. Skambūs lietuviški pseudonimai yra nurodyti jo asmeninėje byloje,[7] kuri buvo saugoma Lietuvos Komunistų partijos Centro komiteto Partijos istorijos institute. Jie pateikiami ir lietuviškų slapyvardžių sąvade.[8] Pulkininkas vykdė NKVD užduotį – kompromituoti, apjuodinti, apmeluoti konkrečius asmenis, prisegant jiems nusikaltėlių etiketes.
Šmeižikiškos schemos įgyvendinimui reikėjo nors minimalių biografinių duomenų, koks išsilavinimas, kokia šeimos aplinka ir pan. Pavyko rasti Repatriacijos reikalų skyriaus prie LSSR Ministrų Tarybos viršininko Slavino raštą, kuriuo jis iš Valstybės archyvo reikalauja beveik pusšimčio asmeninių bylų. Ši medžiaga jam buvo reikalinga kurpti propagandiniams straipsniams. Juose liete liejasi neapykantos kalba, niekinanti leksika, niekuo nepagrįsti kaltinimai (išgama, budelis, žudikas, vagis, spekuliantas, kyšininkas, špionas, provokatorius, išdavikas, nusikaltėlis, kraugerys), primityvūs sovietinės retorikos trafaretai, iškart klijuojantys etiketę. Visiems pulkininko Slavino žurnalistiniams opusams būdingas šabloniškas stilius – siekiama kuo labiau suniekinti aprašomą asmenį, tikrus faktus supinant su išgalvotais, prikuriant nebūtų dalykų, prismaigstant detalių, galinčių sukelti smalsumą. Sovietų propagandinė mašina veikė be paliovos, propagandistai kliovėsi nuostata, kad spausdinto žodžio galia nepajudinama, nes liaudies masės privalo tikėti viskuo, kas parašyta.
Pulkininkui Slavinui jo paties kūryba, reikia manyti, patiko – skaitytų ir skaitytų! Nekeista, kad 1951 m. gruodį Lietuvos SSR MGB skyriaus viršininkui Filimonovui pasigyrė leidybai parengęs „perkeltiesiems asmenims“ skirtą brošiūrą „Kas jie?“ Ir pateikė šešiolikos straipsnių bei feljetonų, demaskuojančių buržuazinių nacionalistų lyderius, sąrašą.[9] Slavinas į publikuotinų straipsnių gretą surikiavo nemažai savo rašinėlių, 1949–1951 m. paskelbtų Tėvynės balse: „Spekuliantas ir vagis V. Sidzikauskas „JAV balso“ tarnyboje“, „Bronius Daunoras – išdavikas ir gestapininkas“, „Hitlerininkas Obolėnas „Britanijos lietuvio“ redaktoriaus rolėje“, „Bronys Raila – provokatorius ir žvalgybininkas“, „Nenubaustas žudikas (apie S. Žakevičių)“, „Vagis Gylys „konsulo“ rolėje“, „Vincas Rastenis – fašistas ir kyšininkas“, „Generolas-išdavikas (apie S. Raštikį)“, „Kybartų prezidentas (apie S. Lozoraitį)“, „Budelis“ (apie P. Plechavičių)“, „Mykolas Biržiška – hitlerinių okupantų pastumdėlis“, „Tautos priešas (apie M. Krupavičių)“, „Vyskupas, iškeitęs kryžių į svastiką (apie V. Brizgį)“, „Špionas ir išdavikas Budrys-Polovinskas“, „Išgama Kazys Škirpa“, „Kruvina marionetė Ambrazevičius“.
Dideliam Slavino apmaudui, leidybos „siautulį“ sutramdė viršininkas iš Maskvos, NKVD vadas Gladkovas, pareiškęs, kad pinigų brošiūrai neskirs, nes viskas jau buvo paskelbta. Taip žlugo pulkininko svajonė pamatyti savo rašinėlius, sudėtus į knygą. Beje, Slavino sumanymas nebuvo originalus – tuo pačiu pavadinimu 1949 m. Valstybinė politinės literatūros leidykla 8 000 tiražu išleido iš rusų kalbos išverstą sovietinių rašytojų bei žurnalistų antivakarietiškų propagandinių straipsnių, paskelbtų laikraščiuose Pravda, Novoje vremia, Literaturnaja gazeta, rinkinį.[10]
Šiaip ar taip, Slavinas toliau rašė sovietinės propagandos straipsnius apie „tautos priešus“ laikraštėliui Tėvynės balsas. Išskirtinis pulkininko dėmesys kažkodėl nukrypo į buvusį Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekaną, vieną iš Birželio sukilimo Vilniuje vadų Stasį Žakevičių-Žymantą, kurį šmeižianti, melaginga informacija buvo skelbiama kasmet.
1952 m. pradžioje Tėvynės balsas paskelbė A. Skalvio ir V. Gervinio straipsnį „Karinis nusikaltėlis po profesoriaus kauke“.[11] Kad A. Skalvys yra vienas iš daugybės A. Slavino slapyvardžių, jau žinome, tačiau kas jo bendraautoris, išsiaiškinti nepavyko. Tekste tvirtinama, esą Stasys Žakevičius disertaciją Vilniaus universitete parašė „žirklių pagalba“ – nuplagijavęs teisininkės Birutės Vileišytės disertaciją.
Tai žinotina
● Nei Stasys Žakevičius, nei Birutė Vileišytė Vilniaus universitete teisės disertacijų negynė. Abu skirtingu laiku baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą, Žakevičius 1933 m. sausio 29 d., o Vileišytė 1934 m. gruodžio 16 d.[12] Stasys buvo paliktas moksliniam ir pedagoginiam darbui VDU, o Birutė dirbo šio Universiteto bibliotekoje. Žakevičiui profesoriaus vardas suteiktas Pabaltijo universitete Hamburge, Vilniaus universitete, kuriame dirbo 1941–1944 metais, jokio mokslinio darbo jis negynė.
Kodėl buvo pasirinkta būtent Vileišytė kaip Žakevičiaus intektualiai apvogta auka? Turiu prielaidą, kad straipsnio autoriams tai atrodė patogus variantas. Iš kalėjimo Birutė 1949 m. paleista su sąlyga, kad slaugys poeto Liudo Giros našlę, prozininko Vytauto Sirijos Giros motiną Bronę Girienę. NKVD, ko gero, vylėsi, kad iš kalėjimo paleistą Vileišytę galės kontroliuoti ir gaus žinių apie Vakaruose esančius jos giminaičius bei pažįstamus. Mat Birutės sesuo Alena Devenienė aktyviai veikė įvairiose JAV lietuvių organizacijose, ypač Amerikos lietuvių taryboje (ALT),[13] Bendrajame Amerikos lietuvių fonde (BALF).[14]
KGB generolo majoro Henriko Vaigausko, buvusio Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos KGB pirmininko pavaduotojo mokymo priemonėje, 1986 m. rusų kalba išleistoje Maskvoje, aiškiai sakoma, kad naudojant tam tikrus šmeižto, klastojimo ir kitus būdus galutinai sukompromituotas „vadeiva“ Žakevičius, su piktdžiuga pabrėžiant, – buvęs perspektyvus viešosios teisės mokslininkas taip sulygintas su žeme, kad jam beliko dirbti tik Holivudo kapinių duobkasiu.
Beje, šis teiginys tarsi pasididžiavimas KGB struktūrų „rezultatyviu darbu, kovojant su buržuaziniais nacionalistais“, pabrėžiamas ne viename baudžiamųjų struktūrų archyviniame dokumente, čekistų atsiminimuose. Kitas KGB veikėjas, pulkininkas Ričardas Vaigauskas, didžiąją gyvenimo dalį malęsis SSRS diplomatinėse atstovybėse, jau nepriklausomoje Lietuvoje 2005 m. išleido „tarybinio žvalgo“ atsiminimus „Slaptajame protų kare“, kur atvirai sako, kad „propagandinėmis priemonėmis pavyko iš Žakevičiaus padaryti politinį lavoną“.
Kai žurnalistika atmiešiama išgalvotais dalykais, ji vis tiek netampa literatūra, bet iš esmės tai jau nėra ir žurnalistika. Kurdamas šmeižikiškas, išgalvotas istorijas apie NKVD medžiojamus žmones, kovojančius prieš sovietų okupaciją, Slavinas, ko gero, įsivaizdavo esąs literatas, galbūt jau neskirdamas tikrovės nuo savo sukonstruotų vaizdinių. O kūrybiniais planais dalijosi su senu pažįstamu nuo Kauno laikų (1933), rašytoju Vytautu Sirijos Gira.[15] 1953-iaisiais jiedu kartu parašė ir išleido 4 veiksmų, 7 paveikslų pjesę „Ponas Pirsonas jau nebegrįš“.[16] Pjesė neišvydo teatro scenos, nenukeliavo ir į kino sales, nors Slavinas to tikėjosi 1953 m. vasarą tapęs Kinematografijos valdybos viršininku, tiesa, vos po pusmečio buvo atleistas. Kai Lietuvoje pradėjo nesisekti, darbų NKVD pulkininkui atsirado Maskvoje. Vis dėlto literatūrinės ambicijos jo neapleido. Tai liudija susirašinėjimas su savo literatūriniu bendradarbiu arba, kaip pats vadino, koautoriumi, rašytoju Sirijos Gira.[17]
Matyt, dalinė „Pirsono“ sėkmė (kol Slavinas gyveno Vilniuje, sulaukė keleto teigiamų atsiliepimų, palankių vertinimų) įkvėpė NKVD pulkininką, puoselėjantį rašytojo ambicijas, siekti, kad pjesė būtų pastatyta Rusijos scenose. Apie tai rašo laiškuose koautoriui. Tikriausiai Maskvoje irgi nesulaukęs palaikymo, siūlė abiem rašyti scenarijų kino filmui. Iš užuominų laiškuose matyti, kad scenarijaus darbinis pavadinimas buvo „Nemunas“. Kokius tekstus siųsdavęs Sirijos Girai neaišku, nes asmeninio pobūdžio korespondencijoje tik tvirtinama, kad atskiros scenarijaus dalys jau išsiųstos taisymui.
Noras rašytojauti atvedė Slaviną net į Maskvos M. Gorkio literatūros institutą. Savo koautoriui Sirijos Girai laiške pranešė įstojęs į SSRS rašytojų „kalvę“. Duomenų, kad baigė institutą, neaptikau. Bet Slavino šmeižikišką žurnalistiką palankiai įvertino SSRS žurnalistų sąjunga, kurios tikruoju nariu pulkininkas buvo priimtas 1977 m.
Laiškai iš Maskvos koautoriui Sirijos Girai keliavo pilni patarimų, kaip tinkamai bendrauti su Kinematografijos komiteto klerkais, nes kilo sumanymas „Pirsoną“ paversti scenarijum kino filmui. Planuota kartu rašyti net daugiatomį romaną („Kadangi turiu šiek tiek laiko, užsiimu mūsų pjesėmis. Siunčiu Tau Pirsono scenarijaus konspektą. Pirsonas – tai lietuviška tema. Nėra prasmės rodyti ar kalbėti apie Pirsoną Maskvoje. Tačiau Lietuvoje tokios kitos pjesės nėra. Galime pradėti rašyti 3-jų tomų romaną. (Kaip „Karas ir taika“). Citatos iš 1963 m. kovo 9 d. laiško kalba netaisyta – J. M.
1964 m. vasarį koautoriui pranešė, kad pradėjo „rašyti savo memuarus, prisiminimus arba, kukliai tariant, praeities puslapius. (Pirmoji dalis „Namai ir žmonės“ (rus. Doma i liudi)“. Beje, 1997-aisiais Tel Avive išleista Slavino atsiminimų knyga „Gibelj Pompeji (Zapiski očevidsa)“.
Kas gi buvo NKVD pulkininkas Aleksandras Slavinas? Žurnalistas, rašytojas? Šiandienos suvokimu sakytume, „nuomonės formuotojas“. KGB veikėjai Lietuvos SSR džiūgavo, kaip sėkmingai Slavinas trypia žmonių gyvenimus.
Rusų propagandistas Aleksandras Diukovas, atvirai pateisinantis sovietų represijas lietuvių tautos atžvilgiu, todėl Valstybės saugumo departamento ir Lietuvos Respublikos teismų jau prieš 10 metų paskelbtas persona non grata, kaip istoriografiniu šaltiniu nuolat naudojasi ir savo „istorinius išvedžiojimus“ grindžia Aleksandro Slavino memuarų knyga „Gibelj Pompeji“ (Tel-Avivas, 1997). Štai kokie istorijos šaltiniai net XXI amžiuje plačiai keliauja iš propagandinių KGB tekstų, paskelbtų sovietiniuose laikraščiuose!
[1] Laisvės laikraštį to paties pavadinimo kooperatinė bendrovė leido 1914–1986 m. Niujorke. Nuo 1934 iki 1967 m. jį redagavo Rojus Mizara.
[2] Ypatingasis pasitarimas prie SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (vėliau prie Valstybės saugumo žinybos) nagrinėjo sovietų saugumo institucijų pateiktą medžiagą ir priimdavo nuosprendžius dažniausiai už akių, nedalyvaujant nei kaltinamajam, nei jo advokatui.
[3] Feliksas Žemulis. Budri saugumo akis sekė ir elito medžiotojus / Lietuvos žinios, 2012-01-12;
https://www.alfa.lt/straipsnis/13515179/Budri.saugumo.akis.seke.ir.elito.medziotojus=2012-01-12_07-16
[4] Birutės Vileišytės-Tursienės kalinimo metais jos sūnų Gediminą globojo prof. Tado Ivanausko šeima, o dukra Reda augo vaikų namuose.
[5] LYA, f77, ap.28, b.10204, l.22, 37, 43.
[6] Laikraštis Tėvynės balsas, skirtas užsienyje gyvenantiems lietuviams, ėjo 1947–1953 m. Nuo 1957 m. jį leido Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komitetas. Vietoj šio laikraščio 1967 m. įsteigtas savaitraštis Gimtasis kraštas.
[7] LYA, f.77, ap.28, b.10204.
[8] Lietuviškieji slapyvardžiai, t.1, t.2. Vilnius. 2004.
[9] LCVA, f.754, ap.13, b. 153, l.116.
[10] Kas jie? Straipsnių rinkinys (redaktorė M. Dambliauskaitė). Vilnius. Valstybinė politinės literatūros leidykla. 1949. 174 p.
[11] A. Skalvys, V. Gervinis. Karinis nusikaltėlis po profesoriaus kauke. Tėvynės balsas. 1952 m. sausis, nr. 2 (78).
[12] VU MB biblioteka, f 96-23.
[13] JAV lietuvių politinė organizacija, įkurta 1940 m. Tikslai – vienyti visas Amerikos lietuvių demokratines jėgas, ginti ir saugoti pagrindines žmogaus teises, siekti Lietuvos nepriklausomybės (iki 1990 m.), teikti moralinę ir materialinę pagalbą Lietuvai, skleisti apie ją teisingą informaciją JAV visuomenei.
[14] JAV lietuvių šalpos organizacija, veikusi nuo 1944 iki 2008 metų.
[15] Nemunas, 1993 nr. 3, p. 31–33; „Gibelj Pompeji“. 1997, p. 415–419.
[16] Aleksandras Slavinas, Vytautas Sirijos Gira. Ponas Pirsonas jau nebegrįš. 4 veiksmų, 7 paveikslų pjesė. Vilnius. 1953. 88 p.
[17] Aleksandro Slavino laiškai saugomi Vytauto Sirijos Giros asmeniniame fonde LMA Vrublevskių bibliotekoje bei Literatūros ir meno archyve.
