Kiek šiandien mumyse laisvės? „Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas ir atliekant apeigas“ – taip skelbia Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18-asis straipsnis.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija yra markeris, rodantis, kiek šalyje iš tiesų yra demokratijos. Kiek tikros, o ne deklaruojamos, tolerancijos kito nuomonei, požiūriui. Net jei tas požiūris kažkam atrodo aštrus, nepatinka.
Jau pandemijos metu ne kartą rašiau, kad Lietuvoje yra daug problemų, įskaitant ir sąžinės bei žodžio laisvę. Nematyti jų – tarsi dramblio kambaryje: lyg ir nieko nėra, bet vis užkliūnam… Kodėl vis dažniau rašome į stalčių ar dairomės per petį? Iš išorės lyg ir niekas nepuola, bet imame kažko bijoti. Bijoti kalbėti, kai reikia rėkti. Bijoti užstoti puolamą, sustabdyti klystantį. Nes užjuoks, nes feisbuke užpils heito banga. Tokia patogi savicenzūra. Nebereikia ir Glavlito, sėkmingai cenzūruojamės patys pagal principą: geriau patylėkime, nusileiskime, neeskaluokime, galbūt praeis… O tiems, kurie nebetyli, bus kaip vyskupui Jonui Kauneckui.
Bėda ta, kad mūsų tikėjimas – Katalikų tikėjimas – ne apie baimę. Ne apie pataikavimą ir padlaižavimą tiems, kurie garsiau rėkia ir atrodo įtakingesni. Mūsų tikėjimas – apie drąsą. Apie drąsą būti nepatogiais. Kalbėti tiesą tada, kai aplinkiniams skauda.
„Žmonijos priešai“, – taip kitados krikščionis apibūdino jų amžininkai. Ne už patogumą Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus. Ne dėl patogumo Salomėja paprašė kaip dovanos Jono Krikštytojo galvos. Tik vienas Jėzaus apaštalų mirė natūralia mirtimi. Visi kiti tapo kankiniais. Nebuvo patogūs ir dešimtys tūkstančių pirmųjų krikščionių. Jie pasirinko liudyti tiesą arenose, ant kryžių pakelėse ir parkuose nes buvo drąsūs.
Mes tikime, kad mūsų gyvenimas – tai trumpas tarpsnis rengiantis Amžinybei. Kasdieniu gyvenimu ir kasdieniais pasirinkimais. Ir ten, Viešpaties akivaizdoje, jau negalėsime pasiteisinti, kad buvo nepatogu, kad bijojome. Ir mūsų ganytojai negalės pasiteisinti, kad tylėjo, nes buvo patogūs. Kad susitaikė su rėksmingų inpupluencerių jiems skirta ritualinių paslaugų firmos vieta. Užuot vedę savo kaimenę sunkiu pasirinkimų tarp lengvo ir teisingo keliu.
Mūsų tikėjimas – drąsos liudijimas. Darbais, gyvenimu ir mirtimi. Pažiūrėkite, ko pirmiausia atsisakė kitų denominacijų krikščionys? Šventųjų. Man Visų šventųjų litanija – tūkstantmetė drąsos istorija. Šventasis Tomas Moras, atsisakęs eiti ten, kur vedė jo karaliaus, pardon, apatinis kelrodis. Šventoji Edita Štein, filosofė, pašaukta Viešpačiui Aušvico mirties stovykloje, nors turėjo progų išvengti tokio likimo. Šventasis Oskaras Romero, nušautas bažnyčioje prie altoriaus. Šv. Jonas Paulius II – mirtinas komunizmo priešas, atvedęs augančią Katalikų Bažnyčią į trečiąjį tūkstantmetį. Daugelis litanijoje minimų mąstytojų irgi buvo nepatogūs tuometiniams valdovams ir visuomenei. Ši litanija yra apie tūkstantmetę pagarbą drąsai ir Tiesai.
Bažnyčia negali sudaryti sutarties su šėtonu. Rusijos ortodoksai, nežmoniškai persekiojami, sudarė sandorį su komunistiniu režimu mainais į galimybę išsaugoti tikėjimo likučius. Jie tapo paslaugų teikėjais. To paties iš Katalikų Bažnyčios siekė ir sovietinė valdžia, to siekia ir dabartiniai ypatingai karšti politikos ir viešosios erdvės įtakotukai. Ir man labai didelių abejonių kelia mūsiškių virtualios erdvės riterių uolumas. Kažkaip labai įtartinai jų tikslai sutampa su to naguoto priešo. Menkinti ir griauti visuomenės autoritetus, antisovietinės kovos didvyrius. Kad lemtingai valandai atėjus nebeliktų tų, kurie nebijotų kalbėti.
Šiandienis patriotizmas: eilėraščiai, žygiai, trispalviai šalikėliai, Ukrainos rėmimas penkiais eurais nuo sofos yra patogus. Šiltas savęs pakasymas feisbuko erdvėse, pasijutimas svarbiu, teisingu, šiokiu tokiu didvyriu garbingų protėvių pavėsyje. Tol, kol šilta ir patogu. Kol esi giriamas ir glostomas. O kaip gi bus tą lemtingąją dieną?
Jei šiandien bijome kalbėti tiesą, užstoti neteisingai puolamus, bijodami feisbuko minios pasmerkimo, tai nemeluokime sau, kad galėsime apginti Laisvę ir Tėvynę tada, kai į pakaušį bus įremtas automatas. Nemeluokime sau, kad tą dieną mūsų bailiose, metai iš metų smulkių išdavysčių ir smulkių sandėrių su šėtonu nususintose sieliūkštėse išaugs neįtikėtina drąsa.
Neišaugs. Bus tik daugiau sandėrių su šėtonu. Ir šiandien tie, kurie gina išsimėšlinusį, bet tokį mielą ir savą teisingos partijos ministrą, lygiai taip pat gins ir naująją valdžią. Rašys jai ditirambus, kurs laidas. Juk jie į altoriaus garbę šiandien kelia vienus nusikaltėlius, kas rytoj trukdys kelti kitus? O jei dar ir sumokės… Jei ir jiems duos vinzliuką su žirneliais, apelsinais ir majonezu…
Vyskupas Jonas Kauneckas naguotai Kremliaus letenai priešinosi tada, kai daugelis šiandien jį purvinančių arba ryšėjo raudonus kaklaraiščius, arba darė „karjeras“ atsiskaitinėdami egzaminuose apie kompartijos nesuskaičiuojamų sjezdų programas ir baigiamuosiuose darbuose kas antrame puslapyje citavo Leniną. Jų disidentizmas prasidėjo ir baigėsi ties arbatos puodeliu prirūkytoje daugiabučio virtuvėje.
Jono Kaunecko apsisprendimas tapti kunigu nežadėjo nei turtų, nei sėkmės. Nepatogus valdžiai, todėl kone dešimtmetį jo nepriėmė į kunigų seminariją. Klieriku Jonas Kauneckas tapo tik 1972-aisiais. O iki tol skurdi sovietinė buitis ir begalinis noras siekti žinių. Lėmęs platų akiratį ir didžiulę vidinę inteligenciją.
Vyskupo biografijoje – nuo 1970 m. darbas su Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika ir „Chronika tekuščik sobitij“ platinimas. Vien už tai švietėsi ilgi lagerių metai. O kur dar mažiausiai penkių nelegalių laikraščių leidyba. Vyskupas – Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto vienas iš steigėjų, jis sovietmečiu išdrįso parašyti net 53 protestus sovietinėms įstaigoms dėl tikinčiųjų persekiojimo. O ką tuo metu darėte jūs, ponai teisiantieji? Stati po stalu vaikščiojot?
Už savo veiklą vyskupas Jonas Kauneckas sumokėjo skaudžiai. Sovietinė valdžia nesugebėjo jo palaužti. Todėl persekiojo jo artimuosius. Tokia tikroji laisvės kaina.
1990 m. būsimajam vyskupui teko sudėtingas uždavinys – rengti Lietuvos jaunąją kunigų kartą kaip naujos Telšių kunigų seminarijos vicerektoriui. Ruošti ją nebe pogrindžio sąlygų tyliajai, už išgyvenimą kovojančiai, o modernėjančiai XXI a. Bažnyčiai.
Nuo 2002 m. vyskupas Jonas Kauneckas vadovavo Panevėžio vyskupijai. Patyręs didžiulius persekiojimus sovietmečiu, dvasininkas netoleravo skundimo, apkalbų kultūros. Visada kalbėjo tiesiai ir atvirai. Su pagarba išklausydavo kiekvieną. Neskubėjo smerkti. Kalbėjo sverdamas kiekvieną žodį. Visada pagarbiai. Su taikliomis įžvalgomis, diktuojamomis ilgametės patirties.
Ir tuo labiau buvo keista, kad kalbant apie rengimąsi lemtingai valandai, apie neginkluotą pasipriešinimą, ir anksčiau, ir dabar to mokoma iš knygučių, skaidrių bei kažkokių pasvarstymų. Moko tie, kurie su tuo pasipriešinimu susidūrė tik teoriškai. O žmonės, kaip vyskupas Jonas Kauneckas, turintys trijų dešimčių metų pasipriešinimo sovietiniam KGB akis į akį, nustumiami į šoną. Jų patirtys ir žinios, jų kasdienė akistata su blogiu baisiausia jo forma šiandienei visuomenei yra bevertės. Nes šie žmonės nepatogūs. Jie mato per daug paralelių nūdienos visuomenėje su sovietiniu režimu.
Bijau, kad jei bus valanda X, už tokią savo puikybę ir netoliaregiškumą užmokėsime baisiausią kainą: patirtis rinksime laisvės kovotojų gyvybėmis.
Ir vakarykštės vyskupo įžvalgos apie mitingus vertos ne paniekos ir pasmerkimo, o, mažų mažiausiai, dėmesio ir apmąstymų.
Vyskupas, lankydamas tikinčiuosius net toliausiose Sibiro parapijose, buvo gerai pažįstamas su tikrąja, o ne Dostojevskio Rusijos kultūra. Todėl nenuostabu, kad jis prakalbo apie „simbolius“, matomus šių dienų mitinguose. Lytinio organo naudojimas oponentui „nužmoginti“ – sovietų kalėjimų kultūros dalis. Ir nenuostabu, kad vyskupas stebisi, iš kur šios dienos, laisvoje Lietuvoje gimęs jaunimas galėjo perimti sovietinių nusikaltėlių „paniatkes“. Ar jūs, ponai šventieji patriotai, savo reikalavimus dėstote Kremliaus urkų (nepainioti su orkais) kalba? Ir kad merginos rankose laikomas plakatas su pimpalu yra ne apie Žemaitaitį. Yra apie jus.
Normalioje visuomenėje lytiškumas ir lytiniai organai nėra nei kažkas žemo, nei paniekinančio. Nėra blogų organų ar blogų kūno skysčių. Tam tikri santykių būdai nėra nei smerkiami, nei teisiami, jei partneriams tai priimtina. Tačiau jie nekeliami į viešumą iš pagarbos sau, partneriui ir intymumui tarp dviejų žmonių.
žmonės, kaip vyskupas Jonas Kauneckas, turintys trijų dešimčių metų pasipriešinimo sovietiniam KGB akis į akį, nustumiami į šoną.
Lytiškumas yra purvo sinonimas tik mongoliškosios kultūros paveiktoje erdvėje. Nuo kurios taip norime atitolti. Dergimasis iš lytiškumo yra rusiškosios kalinių kultūros ženklas. Žmogaus paniekinimo, nužmoginimo viešas veiksmas. Nesuderinamas su krikščioniškuoju žmogaus orumu, pagarba sau, savo kūnui, sielai ir intymumui. Todėl pažiūrėkime į veidrodį ir paklauskime: ar „kovodami“ su Kremliaus orkais, patys atsitiktinai neorkėjame?
Ganytojo pareiga apie tai kalbėti. Ne noras, ne senatvinis marazmas, kaip bandote paniekinamai pripiešti. Tai ganytojo pareiga. Kalbėti tiesą. Nebijoti. Jei vyskupas Jonas Kauneckas nebijojo KGB tardytojų, nepalūžo jų persekiojamas, tai negi jūs, dvasios menkystos, manote, kad jis išsigąs jūsų pliurpalų feisbuke? Jūsų rašliavos ne apie vyskupą. Apie jus. Jūs šiandien parodėte, kad jumyse nėra nė trupučio tikrosios laisvės, pagarbos žmogaus teisėms, gebėjimo išgirsti kito nuomonę. Kuo tada skiriatės nuo solovjovų ir skabejevų? Tuo, kad laikinai (iki pirmo tikro iššūkio) dar esate „teisingoje“ pusėje?
Bažnyčia šiandien yra paskutinis sąžinės balsas. Kaip sovietmečiu bažnyčias apsodindavo medžiais, kad akių nebadytų, taip šiandien ganytojams liepia užsičiaupti. Nes nepatogūs. Trukdo. O jei neužsičiaupia, tai visada galima pripaišyti pinigus. Nors vakar patys džiaugėsi, kad jų eksministeris prisidavė kyšį paėmęs… O kurgi Vilniaus nacionalinis stadionas? Ir Katedros varpai jau per garsiai skamba. Trukdo plerzėtojams liežuviu kurti šviesų rytojų. O gal kažkam, kitados pagautiems už vairo prisišniojusiems, vėl galėjo šviesias galveles nuo to skambesio paskausti? O kur gi dar garsioji špunka kiekvienai bačkai – pedofilija? Į save, mielučiai, pasižiūrėkit. Ar tik ne jūsų bendrapartiečiui buvusiam Seimo nariui šviečia keturkampė saulytė?
Katalikų Bažnyčia yra vienintelė institucija, kovojusi su abiem totalitariniais režimais. Kovojusi ne teoriškai. Kovojusi aukomis ir praradimais. Žinanti, kad tylinti Bažnyčia tampa gundiajavo bažnyčia. Jei jūs šiandien norite kalbėti apie tikrą, o ne nuo sofos, pasipriešinimą blogiui iš Rytų, turite kalbėti apie drąsą. Apie drąsą, didesnę už mirties baimę. Apie atpildą, didesnį už paglostukus, laikus ir maišelius su žirneliais. Apie tūkstantmečių drąsos ir Tiesos istoriją. Apie uolą, prieš kurią bejėgiai pragaro vartai.
Jūs praeisite. Praeisite kaip praėjo neronai, henrikai VIII, robespjerai, stalinai. Pranyko raudonos vėliavos. Pranyks ir plakatai su lytiniais organais. Ji liks. Kad ir mažesnė, gal kurį laiką tuštesnė. Bet niekada nesusitaikanti su blogiu, prievarta ir melu. Nes kas nusilenkia, susitaiko, tas pranyksta. Praeina. „Nebijokite“ – dažniausiai kartojamas Šventojo Rašto žodis. Ir tai teikia Vilties.
