Popiežius sekmadienio, gegužės 3-osios, vidudienio maldos proga aptarė gana mįslingą Jėzaus pokalbį su mokiniais per Paskutinę Vakarienę prieš pat savo mirtį kalbėdamas apie tai, kad jis einąs jiems vietos paruošti. Mokiniai tada dar nesuprato Jėzaus žodžių prasmės, kuri atsiskleidė tik vėliau – Mokytojo Kančios, Mirties ir Prisikėlimo šviesoje.
Jei mokiniai anksčiau nekreipė į jo žodžius dėmesio arba tai, ką girdėjo, jiems kėlė nerimą, dabar, Velykų slėpinio šviesoje, jie sušildo jų širdis ir sugrąžina viltį. Jėzus jiems sakė: „kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (žr. Jn 14, 3). Tokiu būdu žinome, kad Dieve yra vietos kiekvienam.
Du mokiniai patyrė tą patį per savo pirmąjį susitikimą su Jėzumi prie Jordano upės, kai jis juos, einančius jam iš paskos, pasikvietė pas save į namus. Savo mirties išvakarėse Jėzus vėl kalba apie namus, tik šį sykį apie kur kas didesnius: tai jo Tėvo ir mūsų Tėvo namai, kuriuose yra vietos visiems. Sūnus save pristato kaip tarną, kuris parengia kambarius, kad visi atvykusieji broliai ir seserys rastų vietos ir jaustųsi kaip visuomet laukiamas, laukiama ir surastas, surasta.
„Tereikia tikėti“, sako Jėzus savo mokiniams. Štai paslaptis! „Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“.“ (Jn 14, 1).
„Brangieji – tęsė Leonas – senajame pasaulyje, kuriame tebetęsiame savo gyvenimo kelionę, mūsų dėmesį patraukia išskirtinos vietos, patirtys, prieinamos tik nedaugeliui, ir privilegija įžengti ten, kur niekas kitas negali. Tačiau naujajame pasaulyje, į kurį mus veda Prisikėlęs Kristus, tai, kas vertingiausia, yra prieinama visiems, tačiau nepraranda patrauklumo. Kaip tik priešingai – tai, kas buvo atverta visiems, dabar suteikia džiaugsmą: dėkingumas įsivyrauja vietoj varžybų, priėmimas pašalina atmetimą, gausa nebereiškia nelygybės. Bet, visų pirma, niekas nesumaišomas su kitu, niekas nepražūsta. Gali būti, kad mirtis panaikins vardą ir atminimą, tačiau Dieve kiekvienas tampa savimi. Tiesą sakant, apibendrino Leonas, mes šios vietos ieškome visą gyvenimą. „Tereikia tikėti“, sako Jėzus savo mokiniams. Štai paslaptis! „Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“.“ (Jn 14, 1).
Būtent šis tikėjimas išvaduoja mūsų širdis nuo rūpesčio turėti ir gauti, nuo apgaulės siekti prestižinio posto vien tam, kad reikštume kažką. Kiekvienas yra begaliniai vertingas Dievo, kuris yra tikroji realybė, slėpinyje. Vieni kitus mylėdami taip, kaip Jėzus mus mylėjo, sau dovanojame šį supratimą. Tai naujasis įstatymas – tokiu būdu priartiname dangų prie žemės: paliudijame visiems, kad brolybė ir taika yra mūsų likimas. Mat jo meilėje, būdami tarp daugybės brolių ir seserų, kiekvienas iš mūsų suvokiame, kad esame nepakartojami.
Prieš sekmadienio vidudienio maldos palaiminimą popiežius Leonas meldė Švč. M. Mariją, Bažnyčios Motiną, kad kiekviena krikščioniškoji bendruomenė būtų visiems atviri ir kiekvienam dėmesingi namai.
