„Gyvenimas yra sunkus“, – neseniai Irano krikščionių namų bažnyčių judėjimo lyderis Yahya sakė Davidui Yeghnazarui iš „Elam Ministries“. Yahya (ne tikrasis vardas) siuntė balso žinutes dėl karo metu Irane įvestos interneto blokados, kuri beveik neleidžia tokiems krikščionių lyderiams kaip Irane gimęs Yeghnazaras, esantis už šalies ribų, susisiekti su savo kontaktais Irane. „Tačiau mes tęsiame. Ir Viešpats apreiškia savo šlovę.“
Nepaisant to, kad neturi bažnyčių pastatų, Irano evangelikų bendruomenė yra sparčiausiai auganti pasaulyje – kai kurie tai vadina visapusišku pogrindiniu krikščionišku atgimimu. Šiuo metu Irane yra daugiau nei vienas milijonas krikščionių.
Mečetės uždaromos, o kai kurie teigia, kad dėl to iš dalies kaltas „Jėzaus revoliucijos“ reiškinys Irane; Reza Pahlavi, buvęs Irano sosto įpėdinis ir paskutiniojo šacho sūnus, 2024 m. pažymėjo: „Tikriausiai šiuo metu Irane krikščionybė auga sparčiau nei bet kuris kitas tikėjimas, koks šioje šalyje yra plitęs. Turime šimtus pogrindinių bažnyčių.“
Režimas šį atgimimą laiko didžiule grėsme savo represinei ir teokratinei islamistinei senosios valstybės vizijai. Musulmonams draudžiama atsiversti, o krikščionims – juos evangelizuoti. Dvasininkai, tarp jų ir Yahya, dėl savo tikėjimo patyrė persekiojimą, kalinimą ir kankinimus. Nuo vasario 28 d. jie taip pat gyvena karo sąlygomis, ir daugelis baiminasi naujos represijų bangos.
Pirmieji Kristaus garbintojai persai galėjo atsirasti dar prieš Sekmines – kai kurie mokslininkai mano, kad išminčiai, sekę žvaigždę į Betliejų ieškodami „žydų karaliaus“, buvo zoroastrų kunigai. Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kad per Sekmines partai, medai ir elamitai girdėjo apaštalą Petrą skelbiant Evangeliją jų kalbomis, o Bažnyčios tradicija teigia, kad Matas, Judas, Simonas Uolusis, Baltramiejus ir Tomas savo misijų metu pasiekė šį regioną.
Krikščionybė dabartinio Irano teritorijoje egzistuoja beveik 2000 metų – gerokai anksčiau nei islamas. Be senųjų krikščioniškų bendruomenių (armėnų, asirų ir chaldėjų katalikų), XIX a. į Iraną atvyko protestantų misionieriai, kurių rūpestis švietimu ir medicinine pagalba pelnė daugelio palankumą. Valdant šachui Mohammadui Rezai, evangelizacinė veikla buvo leidžiama. Tai baigėsi po 1979 m. islamo revoliucijos.
Režimas šį krikščionišką atgimimą laiko didžiule grėsme savo represinei ir teokratinei islamistinei senosios valstybės vizijai.
Nors Irano konstitucijos 23 straipsnis formaliai saugo krikščionybę, mulos išvijo daugumą misionierių ir uždraudė evangelizaciją. Organizacija „Open Doors“ teigia: „Krikščionys Irane patiria stiprų ir sisteminį spaudimą, nes valdžia siekia išrauti tai, ką laiko Vakarų grėsme jų islamiškam valdymui. Atsivertėliai yra labiausiai pažeidžiami. Namų bažnyčios dažnai užpuolamos, po to seka areštai, tardymai, spaudimas išduoti kitus tikinčiuosius ir ilgalaikis įkalinimas. Dažniausiai tai grindžiama kaltinimais ,nacionalinio saugumo’ pažeidimu. Kalinimo sąlygos yra sunkios, o užstatai – neproporcingai dideli, finansiškai paralyžiuojantys šeimas.“
Po 2025 m. Dvylikos dienų karo Irano parlamentas priėmė „Įstatymą dėl bausmių griežtinimo už šnipinėjimą ir bendradarbiavimą su sionistiniu režimu ir priešiškomis valstybėmis prieš nacionalinį saugumą ir interesus“. Režimas atsivertėlius kaltina „sionistine krikščionybe“, o represijos sustiprėjo – krikščionių areštų skaičius 2025 m. padvigubėjo. Po paliaubų 54 krikščionys 21 mieste buvo suimti dėl „šnipinėjimo“, o valstybinė žiniasklaida „užsiminė apie evangelikų ryšius su užsienio žvalgybos tarnybomis, taip vaizduodama visą tikėjimo bendruomenę kaip grėsmę saugumui“.
Nuo dabartinio karo pradžios susisiekti su Irano krikščionimis tapo beveik neįmanoma (kelios suplanuotos mano pokalbių sesijos buvo atšauktos dėl interneto blokados). Siekiant užkirsti kelią komunikacijai šalies viduje, blokuojamas tiek internetas, tiek palydovinės televizijos kanalai; po to, kai sausį buvo nužudyta dešimtys tūkstančių protestuotojų, režimas nenori, kad iraniečiai galėtų organizuotis ar pradėti vidinį sukilimą. Disidentai turi būti izoliuoti.
Mansouras Borji, Jungtinėje Karalystėje veikiančios Irano religijos laisvės organizacijos „Article 18“ vadovas, leidiniui „Christianity Today“ sakė gavęs tik kelias žinutes iš Irano; dauguma jų viltingai vertino konfliktą kaip galimą „tironijos pabaigą“, tačiau kai kurie baiminasi, kad jei karas nesibaigs režimo žlugimu, represijos dar labiau sustiprės. Nepaisant šių pavojų, daugelis Irano krikščionių naudojasi sunkmečiu kaip proga dalytis Evangelijos viltimi.
Davidas Yeghnazaras „Christianity Today“ pranešė, kad Yahya pasiekė kelis atokius kaimus, skelbdamas Evangeliją ir dalydamas persiškus Naujojo Testamento egzempliorius; penki žmonės atsivertė. Persiškų Biblijos knygų turėjimas ar platinimas yra draudžiamas; Irano Biblijos draugija uždrausta jau dešimtmečius. Dvylikos dienų karo metu kai kurie krikščionys „atidarė savo namus iš didžiųjų miestų bėgantiems žmonėms“ ir „ėjo į gatves melstis net krentant bomboms“. Po sausio represijų krikščionys „ėjo į ligonines melstis su sužeistaisiais“ ir „lankė gedinčius kaimynus“.
„Nepaisant interneto blokados, per retas ryšio spragas girdžiu, kad daugelis namų bažnyčių ir toliau renkasi, nors valdžios kontrolės postai didina patikrinimų ir areštų riziką“, – teigė Yeghnazaras. „Neseniai vienas komandos narys papasakojo apie devynių krikščionių grupę, kuri ir toliau rinkosi chaoso ir smurto sąlygomis. Draugai ir šeimos nariai pastebėjo jų ramybę ir panoro sužinoti daugiau. Jie prisijungė prie grupės, kuri išaugo iki 21 nario.“ Irano krikščionys taip pat aktyviai padeda kaimynams, dalydami maisto paketus ir kitas būtiniausias priemones.
Karo sąlygomis, kai horizonte kyla nauji pavojai, Irano Bažnyčia tęsia savo misiją. Kai Yeghnazaras paklausė vienos poros, kodėl jie pasiryžę kentėti dėl Evangelijos, šie atsakė: „Nes paragavome ir pamatėme.“ Yahya išsireiškė dar trumpiau: „Bažnyčia Irane yra gyva.“
