Gegužės 1 d., minint Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo 100 metų jubiliejų, vyko Lietuvos pašvęstojo gyvenimo narių simpoziumas „Senų ir naujų dalykų lobynas“ (plg. Mt 13, 52). Susirinkusieji klausėsi trijų itin laukto svečio – Norvegijos Trondheimo vyskupo, trapistų ordino nario Eriko Vardeno OCSO paskaitų.
Renginyje pašvęstieji džiaugėsi bendryste, kartu meldėsi dieninę ir vakarinę liturgines maldas, lankėsi Šv. Jurgio bažnyčioje šv. Pranciškaus metų atlaidams gauti. Pašvęstųjų simpoziumo kulminacija – Šv. Mišios, kurioms vadovavo vysk. Linas Vodopjanovas OFM (koncelebravo vysk. Erikas Vardenas, arkivysk. Kęstutis Kėvalas, arkivysk. Gintaras Grušas, vysk. A. Poniškaitis, vysk. Saulius Bužauskas, vysk. Eugenijus Bartulis). Jose dalyvauti buvo kviečiami visi norintieji melstis kartu.
Šiais metais renginys subūrė daugiau nei 210 dalyvių. Organizatoriai džiaugėsi, kad šįkart gausiau nei įprastai rinkosi vyrų vienuolijų atstovai, simpoziume dalyvavo ir Vilniaus bei Kauno seminarijų auklėtiniai. Renginį vedė ses. Paulina Vanagaitė OSB ir t. Kazimieras Milaševičius OSB.
Džiaugsmas būti kartu
Renginio pradžioje sveikinimo žodį susirinkusiesiems tarė Lietuvos vyskupų konferencijos Pašvęstojo gyvenimo komisijos pirmininkas vysk. Linas Vodopjanovas OFM. Minėdamas 2026-uosius kaip jubiliejinius arkivyskupijos įsteigimo metus jis kvietė prašyti pal. Jurgio Matulaičio užtarimo siekiant dvasinio gyvenimo atnaujinimo. Vyskupas taip pat džiaugėsi susirinkusiųjų gausa ir dėkojo vysk. Erikui Vardenui.
Į simpoziumo dalyvius kreipėsi ir Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Jis priminė istorinę šio susitikimo reikšmę ir svarbą ir antrino vysk. L. Vodopjanovui, besidžiaugdamas ypatingu renginio pranešėju: „Turime du džiaugsmus, kurie mus ištiks šiandien. Vienas – tai, ką girdėsime. Tai yra vieno iš šiuo metu stipriausių pasaulio teologo kalba ir įžvalgos. Antras džiaugsmas – kad mes esame kartu. Ne taip dažnai mums pasiseka susirinkti draugėn ir pabūti kartu.“
Ypatingas kalbėtojas
Šiais metais vysk. Erikas Vardenas buvo pakviestas vesti gavėnios rekolekcijas Romos kurijos dikasterijų vadovams ir Romos mieste gyvenantiems kardinolams, kuriose dalyvavo ir popiežius Leonas XIV. Tad vieno ryškiausių šio meto teologų vysk. Eriko Vardeno atvykimas susitikti su pašvęstaisiais Lietuvoje – didelė dovana. O susitikimo Kaune džiaugsmą pastiprina ir visai neseniai išleista antroji vyskupo knyga lietuvių kalba „Skaistumas. Juslių dermė“ (vertė Rūta Tumėnaitė, išleido Katalikų pasaulio leidiniai, 2026).
Nepaisant intensyvios programos, vyskupas rado laiko trumpai pasidalyti mintimis apie Lietuvos pašvęstuosius subūrusį renginį. Atliepdamas į šių metų simpoziumo pavadinimą „Senų ir naujų dalykų lobynas“ (plg. Mt 13, 52) pašnekovas pažymėjo, kad būti vienuolijos nariu reiškia gyventi su turtinga istorija, kuri, tiesa, gali būti ilgesnė arba trumpesnė.
Jo teigimu, „tie, kurie gyvena pagal benediktinų tradiciją, turi nenutrūkstamą istoriją, siekiančią 1500 metų, tačiau yra kongregacijų, kurios buvo įkurtos gerokai vėliau. Bet vis tiek mus visus veikia pradinė vizija ir tam tikras dvasinis paveldas. Svarbu į juos atsigręžti, bet visada atsigręžti turint tikslą judėti į priekį“.
Paklaustas, kodėl šiandien pašvęstiesiems yra ypač svarbu rasti laiko bendrystei, jis sakė – visų pirma todėl, kad Bažnyčia yra bendrystė ir bendruomenė. „Vienuoliškas gyvenimas yra viena konkreti mokinystės išraiška Bažnyčioje, tačiau jokia bendruomenė ir jokia charizma nėra savipakankama. Tad mums reikia vieniems kitų įkvėpimui, kartais – pataisymui, ir visada – draugystei. Ir manau, kad priminimas, jog esi dalis kažko didesnio už save patį, suteikia didelį padrąsinimą.“
„Manau, tai matosi ir čia: žmonės tiesiog džiaugiasi sutikdami senus draugus ir susirasdami naujų. Prancūzų filosofas Jeanas Guittonas vienoje savo knygų rašė, kad Bažnyčia kuriasi kaip draugysčių piramidė.“
Pokalbiui besibaigiant, vysk. Erikas Vardenas sakė besitikintis, kad pašvęstieji iš šio renginio į savo bendruomenes parsiveš esminę žinią: „To, ką darome, vertingumo pajautimą, dėkingumą už tai, kad esame pašaukti (ir mums suteikta galimybė taip gyventi) bei naują pasiryžimą gyventi su entuziazmu“.
