Vyskupas Athanasius Schneideris (Atanazijus Šneideris) paragino europiečius kurti naują judėjimą, skirtą ginti krikščionybe grindžiamas kultūrines vertybes nuo ideologinių ir socialinių grėsmių.
Interviu, paskelbtame balandžio 5 dieną Vokietijos laikraštyje Junge Freiheit, vyskupas ragino kurti platų kultūrinį ir politinį judėjimą Europoje ir už jos ribų, siekiant stiprinti, jo teigimu, iš krikščionybės kylančias vertybes. Jis tvirtino, kad šioms vertybėms grėsmę kelia šiuolaikinės ideologinės tendencijos, masinė migracija ir vidiniai Bažnyčios procesai, ypač Vokietijoje.
„Liūdna, bet, deja, Bažnyčia Vokietijoje tapo bailiai bendradarbiaujančia su kairiąja ideologija“, – sakė Schneideris, pridurdamas, kad toks elgesys istorijoje bus prisimintas su gėda.
Interviu, paskelbtame Velykų laikotarpiu, vyskupas savo raginimą susiejo su teologine šventės reikšme, teigdamas, kad „ypač Velykos turėtų mums priminti, jog mūsų Europa buvo pastatyta ant krikščionybės pamatų“. Pasak jo, „jokia kita šventė taip pilnai neišreiškia krikščioniško tikėjimo: tuo grindžiama Bažnyčia, o savo ruožtu ir Europa – ne tik religine, bet ir platesne prasme, kurią vis dažniau linkstame pamiršti“.
Kaip pabrėžė Schneideris, „visos Europos vertybės galiausiai kyla iš krikščionybės, įskaitant ir tas, kurias šiandien laikome sekuliariomis.
Kaip pabrėžė Schneideris, „visos Europos vertybės galiausiai kyla iš krikščionybės, įskaitant ir tas, kurias šiandien laikome sekuliariomis. Pavyzdžiui, individualumo ir laisvės idėja ar Vakarų švietimas. Tas pats pasakytina ir apie ligonines, kurios pirmiausia atsirado krikščionybės aplinkoje, įkvėptos Evangelijos dvasios ir meilės vargšams. Kitas pavyzdys, procesinė teisė, kurios ištakos iš dalies siekia inkviziciją, su anuomet jos modernia įžvalga, kad teisingam teismo procesui būtini įrodymai ir gynyba. Tai tik keli pavyzdžiai.“
Kalbėdamas apie šiuolaikinę politinę kultūrą, vyskupas kritikavo, jo teigimu, vyraujantį naratyvą, kuris politinę „kairę“ tapatina su moraliniu gėriu, o „dešinę“ – su moraliniu trūkumu. Jis šį skirstymą apibūdino kaip nepagrįstą, kartu pripažindamas, kad įvairių politinių krypčių judėjimai istorijoje yra sukėlę neteisybių. Pasak Schneiderio, Europos kultūrinės vertybės turi būti ginamos nuo spaudimo „iš visų pusių“.
Kaip vyskupas sakė, Europos pamatinės vertybės yra „tikroji žmogaus laisvė, protas, žmogiškumas, šeima, prigimtinė teisė ir taip toliau. Kitaip tariant, visa tai, ką šiandien vadinamoji woke ideologija puola ir siekia sugriauti, kad žmones padarytų nestabilius ir pasimetusius. O visus, kurie jai prieštarauja, ji laiko priešais, kuriuos reikia eliminuoti.“
Remdamasis savo patirtimi augant Sovietų Sąjungoje, Schneideris teigė, kad panašūs socialinės atskirties mechanizmai buvo taikomi ir nesutinkantiems su oficialia valstybės doktrina.
Jis taip pat perspėjo dėl, jo žodžiais, „subtiliai užmaskuoto totalitarizmo“, teigdamas, kad dabartiniai kultūriniai procesai gali pakirsti laisvę ir Vakarų civilizaciją. Šiame kontekste jis paragino koordinuotai priešintis, kuriant „naują judėjimą Vokietijoje, Europoje, o galbūt ir Amerikoje, kuris galėtų įsitvirtinti visuomenėje ir padėti jai priešintis šiam griovimui“.
Kalbėdamas apie santuoką, Schneideris atmetė terminą „tradicinė santuoka“, teigdamas, kad „egzistuoja tik prigimtinė santuoka, nes ji yra duota prigimties, o ne tradicijos. Ji sukurta Dievo ir yra geriausia bei gražiausia sandora, į kurią gali įžengti vyras ir moteris, vienas kitą papildantys ir mylintys. Ant šių pamatų remiasi visa mūsų visuomenė, kuria grindžiama mūsų civilizacija ir Europos kultūra su jos žmogiškumu.“
Vyskupas taip pat kritikavo šiuolaikines institucines struktūras, ypač sveikatos apsaugos srityje, teigdamas, kad technologinės ir biurokratinės sistemos rizikuoja paversti žmogų beasmeniu vienetu, priešingai nei, jo teigimu, istoriškai krikščionybėje pabrėžtas asmeninis rūpestis ir atjauta.
Pasisakydamas apie vidinį Bažnyčios gyvenimą, Schneideris griežtai kritikavo Katalikų Bažnyčią Vokietijoje, teigdamas, kad ji „jau visiškai prisitaikė prie laikmečio dvasios, vyraujančios srovės ir valdančiųjų partijų ideologijos – dėl to išdavė tai, kas iš tiesų yra krikščioniška ir katalikiška“.
Schneideris griežtai kritikavo Katalikų Bažnyčią Vokietijoje, teigdamas, kad ji „jau visiškai prisitaikė prie laikmečio dvasios, vyraujančios srovės ir valdančiųjų partijų ideologijos – dėl to išdavė tai, kas iš tiesų yra krikščioniška ir katalikiška“.
„Liūdna, bet, deja, Bažnyčia Vokietijoje tapo bailiai bendradarbiaujančia su kairiąja ideologija. Esu tikras, kad tai istorijoje bus įvardyta kaip didelė gėda, ir vieną dieną žmonės gėdydamiesi skaitys tų vyskupų vardus, kurie, kaip bailūs bendradarbiai, visa tai vykdė“, – sakė Schneideris. „Aš nebijau to pasakyti.“
Kalbėdamas apie migraciją, Schneideris teigė, kad didelio masto imigracija į Europą nėra spontaniška reakcija į ekonominius ar humanitarinius veiksnius, bet „akivaizdžiai koordinuotas politinis veiksmas siekiant pakeisti Vakarų – ypač Europos krikščionišką tapatybę – pirmiausia per musulmonų imigrantus“.
Jis tvirtino, kad migracija prisideda prie Europos kultūrinės ir religinės tapatybės kaitos, ypač augant nekrikščioniškoms bendruomenėms. Kaip pavyzdį jis pateikė demografinius pokyčius, kuriuos pastebėjo neseniai lankydamasis Tirolio regione Alpėse.
„Ši strategija yra plano dalis, kuria siekiama ištirpdyti Europos tapatybę ir sukurti naują woke kultūrą bei mišrią visuomenę, kurioje vyrautų azijietiškos ir musulmoniškos kilmės gyventojai. Todėl dar svarbiau, kad atsirastų judėjimas, apie kurį kalbėjau, siekiantis išgelbėti Europą. Esu įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks. Kai kurie baiminasi, kad tuomet jau gali būti per vėlu. Tačiau kaip krikščionis aš visada turiu viltį, nes to mus moko Velykų žinia“, – apibendrino Schneideris.
