Baigdamas pusantros savaitės trukusią apaštališkąją kelionę, iš Pusiaujo Gvinėjos Malabo miesto grįždamas į Romą, lėktuve popiežius atsakė į kelis kartu su juo keliavusių žurnalistų klausimus apie JAV ir Irano derybas, mirties bausmę, migraciją, tos pačios lyties porų laiminimą. Pokalbį pradėjo paties popiežiaus įvadas, kuriame jis pasidalijo mintimis tiek apie šią kelionę į Afriką, tiek apskritai apie visas apaštališkąsias keliones.
Leonas XIV priminė, kad pagrindinis popiežiaus kelionių tikslas yra susitikti su Dievo tauta, susipažinti su lankomoje šalyje gyvenančia tikinčiųjų bendruomene, pabūti su ja. Tad ir per keliones kalbantį popiežių reikia suvokti ne kaip konkretų asmenį, kuris reiškia savo mintis, bet kaip popiežių – Romos vyskupą. Kas stebi iš šalies, dažnai popiežiaus kalbas interpretuoja esamos politinės situacijos kontekste. Ką popiežius sako vienu ar kitu klausimu? Kodėl jis nekritikuoja vienos ar kitos šalies valdžios?
„Žinoma, – sakė Leonas XIV, – yra daug temų, apie kurias būtų galima kalbėti. Aš kalbėjau apie teisingumą ir kitus svarbius dalykus. Tačiau tai nėra pagrindinis dalykas. Šią kelionę reikia suprasti pirmiausia kaip siekimą skelbti Evangeliją, liudyti Jėzaus Kristaus žinią. Tai siekimas priartėti prie žmonių, jų džiaugsmo ir tikėjimo, taip pat ir jų kančios. Kartais tenka drąsinti žmones prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Taip pat svarbu kalbėtis su valstybių vadovais, skatinti pokyčius, didesnį atvirumą siekiant bendrojo gėrio ir teisingesnio gėrybių paskirstymo.“
JAV ir Irano konfliktas
Po šio įvado popiežius atsakė į penkis klausimus. Pirmasis buvo susijęs su karu Artimuosiuose Rytuose, jo galimomis pasekmėmis pasaulio stabilumui ir ekonomikai. Pasak popiežiaus, svarbiausia yra skatinti taikos kultūrą. „Dažnai, reaguojant į situacijas, iš karto manoma, kad reikia atsakyti smurtu, karu, puolimu. Tačiau matome, kad žūsta daugybė nekaltų žmonių, – kalbėjo popiežius. – Irano klausimas yra labai sudėtingas. Vieną dieną Iranas sako „taip“, o JAV – „ne“, kitą dieną – atvirkščiai, ir neaišku, kur tai veda.
Susidarė chaotiška situacija, turinti rimtų pasekmių pasaulio ekonomikai, bet kartu kenčia ir daugybė nekaltų Irano žmonių. Norėčiau raginti tęsti dialogą, siekti taikos, dėti visas pastangas išvengti karo ir laikytis tarptautinės teisės. Labai svarbu apsaugoti civilius gyventojus – to daug kur nebuvo padaryta. Dar kartą sakau: kaip ganytojas negaliu būti už karą. Raginu visus ieškoti sprendimų, kurie įveiktų neapykantą bei susiskaldymą ir vestų į taiką.“
Mirties bausmės pasmerkimas
Kalbant apie Iraną, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad toje šalyje režimas ir toliau brutaliai susidoroja su opozicija, pranešama apie mirties bausme baudžiamus žmones.
„Smerkiu visus neteisingus veiksmus. Smerkiu žmonių žudymą. Smerkiu mirties bausmę. Kai valstybė ar režimas priima sprendimus, kurie neteisingai atima gyvybę, tai turi būti smerkiama“, – atsakė Leonas XIV.
Migracija
Kita popiežiaus apaštališkoji kelionė įvyks birželį. Popiežius lankysis Ispanijoje, kur, ypač Kanarų salose, šiuo metu labai aktualus migracijos klausimas. Kaip popiežius vertina šią problemą? „Migracija yra labai sudėtingas reiškinys, su kuriuo susiduria daug šalių – ne tik Ispanija, Europa ar Jungtinės Valstijos. Tai pasaulinis reiškinys.
Todėl atsakymą pradėčiau klausimu: ką pasaulio Šiaurė daro, kad padėtų Pietų šalims, kur jaunimas nemato ateities ir svajoja išvykti? Visi nori vykti į Šiaurę, tačiau dažnai Šiaurė neturi atsakymo, kaip jiems suteikti galimybių“, – kalbėjo popiežius.
Popiežius nesako, kad visi turi būti priimami be jokios tvarkos, nes iš tiesų kartais tai sukuria dar neteisingesnes sąlygas nei tos, nuo kurių bėgdami žmonės ryžosi migruoti.
Žinoma, kiekviena valstybė turi teisę nustatyti savo sienų apsaugos taisykles. Popiežius nesako, kad visi turi būti priimami be jokios tvarkos, nes iš tiesų kartais tai sukuria dar neteisingesnes sąlygas nei tos, nuo kurių bėgdami žmonės ryžosi migruoti.
„Tačiau, – sakė popiežius, – turime klausti, ką darome turtingesnėse šalyse, kad pakeistume padėtį skurdesnėse. Į Afriką dažnai žiūrime tik kaip į vietą, kur galima išgauti žaliavų, reikalingų kuriant mūsų šalių gerovę. Turėtume labiau stengtis kurti teisingumą, lygybę ir vystymąsi Pietų pusrutulio šalyse, kad žmonėms nereikėtų emigruoti.“
Popiežius pridūrė ir dar vieną su migracija susijusį svarbų dalyką – su žmonėmis visada reikia elgtis žmoniškai. „Net jei šalis sako, kad negali priimti daugiau, atvykstantys žmonės išlieka žmonėmis ir turi būti gerbiamas jų orumas.“
Popiežiaus susitikimai su autoritariniais lyderiais
Kai popiežius lanko autoritarinių režimų valdomas šalis, jis susitinka ir su jų vadovais. Ar tai nesudaro įspūdžio, kad bendraudamas su diktatoriais popiežius pateisina jų vykdomą politiką?
Atsakydamas popiežius vėl pakartojo, kad kalbant apie apaštališkąsias keliones visada reikia atsiminti pagrindinį jų tikslą – susitikti su žmonėmis. „Šventasis Sostas palaiko diplomatinius santykius su įvairiomis valstybėmis, taip pat ir su autoritarinėmis, – aiškino popiežius. – Ne visada viešai smerkiame ar kritikuojame, bet vyksta daug darbo užkulisiuose – siekiant teisingumo, humanitarinių tikslų, politinių kalinių išlaisvinimo, kovojant su badu ir ligomis. Išlaikydamas neutralumą ir dialogą Šventasis Sostas stengiasi Evangeliją taikyti konkrečioms situacijoms, kad žmonių gyvenimas gerėtų.“
Tos pačios lyties porų laiminimas
Galiausiai popiežiaus buvo paklausta, kaip jis vertina Vokietijos Miuncheno ir Freisingo arkivyskupo kardinolo Reinhardo Marxo sprendimą laiminti tos pačios lyties poras. Ar šis sprendimas neskaldo Bažnyčios vienybės?
„Svarbu suprasti, kad Bažnyčios vienybė neturėtų priklausyti vien nuo požiūrio į seksualinės moralės klausimus, – atsakė Leonas XIV. – Dažnai manome, kad moralė apsiriboja tik šia viena sritimi, tačiau yra daug svarbesnių temų – teisingumas, lygybė, žmogaus laisvė, religijos laisvė.
Šventasis Sostas jau kalbėjosi su Vokietijos vyskupais ir aiškiai pasakė, kad nepritaria formalizuotam tiek tos pačios lyties, tiek gyvenančių nereguliariose situacijose porų laiminimui. Tačiau visi žmonės gali gauti palaiminimą. Kunigas Mišių pabaigoje ar popiežius per dideles šventes laimina visus. Eiti toliau šia kryptimi šiandien reikštų labiau skatinti susiskaldymą nei vienybę.“
