Sekmadienio naktį JAV prezidentas Donaldas Trumpas, reaguodamas į popiežiaus Leono XIV raginimus nusiginkluoti ir pradėti taikos derybas, socialiniame tinkle „Truth Social“ sukritikavo pontifiką ir patarė jam „susiimti (…) vadovautis sveiku protu, nustoti taikytis prie radikaliosios kairės ir susitelkti į tai, kad būtų didis popiežius, o ne politikas.“. Po pasaulio žiniasklaidoje kilusios diskusijos siūlome panagrinėti, kodėl apskritai popiežius, būdamas religinis, o ne pasaulietinis lyderis, kalba apie politiką.
Tai įprasta kritika: esą popiežius turėtų užsiimti savo reikalais ir nesikišti į politiką. Toks reikalavimas skamba pagrįstai epochoje, kuri įtariai vertina valdžią ir ideologiją, pažymėtoje Bažnyčios ir valstybės atskyrumu. Tačiau jis grindžiamas klaidingu supratimu, kas iš tikrųjų yra politika. Jis neįvertina, kad visur, kur kalbama apie tai, kas veikia žmogaus asmenį, Bažnyčia yra pagrindinė ekspertė.
Klasikine prasme politika – tai ne tik partijos, kampanijos ar rinkimai. Tokiems mąstytojams kaip Aristotelis ji susijusi su gyvenimu polise – bendroje erdvėje, kur žmonės gyvena „tarp kitų“ (inter homines esse). Politika šia prasme yra apie tai, kaip mes tvarkome savo bendrą gyvenimą: kaip saugome pažeidžiamuosius, siekiame teisingumo ir kartu ieškome bendrojo gėrio. Taip suprantant, popiežius negali išvengti politikos – nes Bažnyčia negali išvengti žmogaus asmens.
Popiežystės misija yra dvasinė, o ne valstybinė. Tačiau būtent ši misija išveda popiežius į viešąją erdvę. Kiekvieną kartą, kai žmogaus orumui gresia karas, skurdas, išnaudojimas ar abejingumas, Bažnyčia privalo kalbėti. Tylėjimas būtų ne neutralumas, o išdavystė.
visur, kur kalbama apie tai, kas veikia žmogaus asmenį, Bažnyčia yra pagrindinė ekspertė.
Tai nėra naujovė. Jau nuo pirmųjų amžių krikščionys kėlė visuomenei moralinės tvarkos klausimus. Vėlesnėje istorijoje popiežiai tai darė ypač aiškiai. Leonas XIII priešinosi industrializacijos sukrėtimams, gindamas darbininkus ir pabrėždamas, kad ekonominis gyvenimas turi tarnauti žmogui. Jonas Paulius II stojo prieš totalitarinius režimus ir padėjo iš naujo įtvirtinti ryšį tarp laisvės ir tiesos. Pranciškus atkreipė dėmesį į migrantus, ekologinę atsakomybę ir tai, ką jis vadino „atmestųjų kultūra“, ypač paliečiančia vyresnio amžiaus žmones.
Be to, šie pasisakymai suformavo ištisą Bažnyčios mokymo sritį, vadinamą katalikiškuoju socialiniu mokymu. Ji nesiekia nurodyti, kaip tiksliai įgyvendinti politinius sprendimus ar reglamentuoti teisės aktų detales. Tačiau ji nuolat skelbia būtinybę ginti tam tikrus pamatinius principus, pavyzdžiui, kiekvieno žmogaus orumą bet kokiomis aplinkybėmis.
Nė vienas iš šių pasisakymų nėra konkrečių partijų ar kandidatų palaikymas. Tai moraliniai sprendiniai, kylantys iš įsitikinimo, kad kiekvienas žmogus – negimęs, nusikaltėlis, mirštantis, migrantas – yra sukurtas pagal Dievo paveikslą.
Šis skirtumas yra esminis. Kai popiežiai kalba apie politiką, jie į ją įžengia ne kaip specialistai su politinėmis schemomis. Jie įžengia kaip ganytojai. Jų kalbą lemia ne strategija, o amžinieji principai: žmogaus orumas, bendrasis gėris, solidarumas ir subsidiarumas.
Todėl popiežiškasis mokymas dažnai glumina šiuolaikines kategorijas. Jis priešinasi etiketėms „kairieji“ ar „dešinieji“. Popiežius gali ginti negimusius, raginti saugoti migrantus, kritikuoti nevaldomas rinkas ir perspėti dėl perteklinio valstybės kišimosi – ir visa tai vienos ir tos pačios moralinės vizijos rėmuose. Šią vienybę lemia ne ideologija, o antropologija – nuoseklus supratimas, ką reiškia būti žmogumi.
Šis dalyvavimas turi ir ribas. Bažnyčia nepretenduoja į autoritetą techninių sprendimų ar politinių mechanizmų klausimais. Būtent pasauliečiai katalikai, vadovaudamiesi sąžine, yra kviečiami taikyti moralinius principus konkrečiomis aplinkybėmis. Popiežiaus vaidmuo – apšviesti kelią, o ne užsiimti smulkiu valdymu.
Vis dėlto pareiga kalbėti išlieka. Kaip teigiama dokumente Gaudium et Spes, Bažnyčia „jokiu būdu nesutampanti su politine bendruomene“, tačiau negali likti nuošalyje, kai kyla grėsmė esminiam žmogaus gėriui.
Vien kalbėti apie žmogaus asmenį reiškia byloti apie politiką pačia tikriausia prasme. Todėl popiežiai, o šiandien – popiežius Leonas XIV, toliau daro tai, ko reikalauja jų tarnystė: būti pačiame žmonių gyvenimo sūkuryje ne kaip polio valdovai, bet kaip tiesos apie žmogų, gyvenantį šiame polyje, liudytojai.
