Šventoji Dvasia yra visur prasiskverbianti Dievo jėga, Jo kuriančioji galybė. Nors Trejybės slėpinį apreiškia Jėzus, tačiau ši Dievo Dvasios kūrybinė galia Biblijos puslapiuose ypatingai atsiskleidžia Senojo Testamento pasakojimuose.
Jau pirmosios Šv. Rašto eilutės mums byloja apie slėpiningą Dievo veikimą į pirmapradį chaosą: „žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų.” (Pr 1, 2)
Šių žodžių aiškinimas jau nuo ankstyvųjų krikščionybės amžių kertasi vienas su kitu: vieni mato čia paprastą nuorodą į vėją, kurį Dievas siuntė išdžiovinti Žemę (Tertulianas, šv. Efraimas Sirietis), kiti – angelą, arba ypatingą protingą galią, siųstą įgyvendinti tą patį tikslą (šv. Jonas Auksaburnis) ir galiausiai – Dievo Dvasios pasireiškimą (šv. Bazilijus Didysis, šv. Atanazas, šv. Jeronimas).
Pastarasis aiškinimas nurodo į Viešpaties Dvasios dalyvavimą kūrimo darbe, jos jėgą, kuri, apskritai, bibliniu požiūriu, sąlygoja visko, neišskiriant žmogaus, kilmę ir buvimą pasaulyje, atsiradimą.
Akivaizdu, kad šios jėgos poveikis ir jo rezultatai tiesiogiai priklauso nuo Dievo. Hebrajiškame Biblijos tekste šis dieviškas vėjas skamba kaip ruach elohim. Tai – Dievo dvelksmas kūrinijoje ir įvykiuose.
Senajame Testamente ši sąvoka pasižymi tokia semantine prasme, kuri ne visai atitinka mūsų supratimą apie „dvasią“. Ji reiškia tam tikrą energiją, kuri sklinda kūrinijoje, pasireiškia vėju ir žmogaus kvėpavimu; ji buvo suvokiama kaip gyvenimo pagrindas ir esmė, paslaptingai susijusi su Dievo kvėpavimu arba dvasia (ruach elohim).
Tačiau esama ir sąlyčio taškų su helenistine mintimi. Tiek graikų kalbos žodis pneuma (kuris reiškia dvasią), tiek ir hebrajiškas ruach, gali būti verčiamas kaip „judrus oras“. Kadangi oras juda ir nuo kvėpavimo, ir nuo vėjo, todėl ir žodis „dvasia“ savyje turi šią paslaptingą bei neapčiuopiamą dvelkimo prasmę. Nors dvasios dvelksmas neapčiuopiamas, jis yra gyvybe besireiškianti ir alsuojanti tikrovė.
Ši dvelksmą sutinkame ir pasakojime apie Adomo sukūrimą: „VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.“ (Pr 2, 7) Tad Dievo Dvasios kuriančioji galia ne tik kuria, palaiko Visatą, bet ir teikia gyvybę.
Adomo sukūrimą primena ir Jobo šūktelėjimas: „Dievo dvasia mane sukūrė, Visagalio alsavimas laiko mane gyvą.“ (Job 33, 4) Viešpaties Dvasios ruach kūrybingą veikimą apibendrina Psalmininkas: „Tau atsiuntus savo dvasią, (…) tu atnaujini žemės veidą.“ (104, 30)
Kūrimo vyksme ruach užima panašų vaidmenį kaip „Žodis“ (gr. logos), kuris buvo pradžioje, per kurį buvo sukurti visi dalykai (Jn 1, 1 ir toliau). Šis kūrybinis Žodis yra pats Kristus (1 Kor 15, 45). Kristaus ir Šventosios Dvasios tapatumą apaštalas Paulius išreiškia žodžiais: „Viešpats yra Dvasia“ (2 Kor 3, 17).
Kitas įspūdingas ruach elohim veikimas yra sutinkamas pranašo Ezekielio knygoje (37, 1-14). Ten aprašyta vizija, kurioje Ezekielis mato sausuosius Izraelio ir Judėjos kaulus, gulinčius lauko viduryje. Dievas įsako Ezekieliui pranašauti kaulams, kad atkurtų jų gyvybę. Kad pranašas suprastų, kiek daug jų yra lauke, Viešpats paskatino jį apeiti.
Ezekielis mato jų daugybę ir supranta, kad jie čia jau ilgai guli, nes yra labai sudžiūvę. Svarbu pastebėti Dievo klausimą ir pranašo atsakymą 3 eilutėje: „Jis man tarė: „Marusis, ar gali šitie kaulai atgyti?“ Atsakiau: „Viešpatie DIEVE, tik tu žinai“. Pranašas apeliuoja vien į Dievo galybę, kuri neįmanomus dalykus padaro įmanomais.
Pranašystės žodis čia pasirodo kaip tikras Dievo Dvasios įrankis, tos pačios Dvasios kuri buvo įvedusi Ezekielį į ypatingą dvasinę vizijos būseną ir atkurs mirusius kaulus. Skelbdamas pranašystę, Ezekielis tampa jos įgyvendinimo liudininku. Vos Ezekielis paskelbia Dievo žodį, kaulai pasidengia sausgyslėmis, raumenimis ir oda.
Tačiau šito nepakanka. Pranašas pastebi, kad „dvasios juose nebuvo“. Tuomet Viešpats pažada – „suteiksiu jums alsavimą, ir atgysite“ ir liepia Ezekieliui, sakyti: „Ateik, dvasia, iš keturių vėjų ir padvelk į tuos užmuštuosius, kad jie atgytų’“.
Šventajame Rašte ši dvasia veikia kaip galingas vėjo gūsis, tai perkeliantis žmogų iš vienos vietos į kitą, tai suteikiantis pranašui ir jo pranašystėms ypatingą dvasinę galią. Kaip neprisiminus čia Sekminių ženklo, kai apaštalams girdėjosi „ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas.“ (Apd 2, 2) Mirusiųjų kaulų grįžimas į gyvenimą Ezekielio regėjime yra tas pats kosminis Dievo Dvasios poveikis. Pranašas įvykdęs kas jam man buvo liepta, konstatuoja: „Ir įėjo į juos dvasia, – jie atgijo, pakilo ant kojų nepaprastai didelė minia.“
Originaliu ir įspūdingu būdu pranašas skelbia paguodos žinią: Izraelis gali tikėtis atgaivinti tautą. Jai gali būti grąžinta gyvenimas! Netgi sausieji kaulai, – be sausgyslių, mėsos ir kraujo, – gali atgyti. Dievo Dvasios atėjimas atneša gyvybę. Izraelio namų atgimimas (11-14 eilutės) pateikiamas dviem etapais: pirma, dvasiškai mirę žmonės atkuriami, o po to, prasideda dvasinis pabudimas.
Tad Biblijoje Dievo dvasia, ruach, buvo varomoji jėga. Ji pleveno virš vandenų kuriant pasaulį. Kai mes skaitome apie plyną ir tuščią Žemę, iškyla ir šis slėnio, užpildyto negyvais ir sausais kaulais, vaizdas. Kaip jie gali atgyti? Ar netvarkinga materijos masė gali būti suformuota į nuostabų pasaulį?
Taip, jei šias chaoso bei mirties sritis palyti Dievo gyvybės dvasia. Raštas byloja, kad Dievas yra ne tik mūsų būties kūrėjas, bet ir gyvenimo bei judėjimo šaltinis. Negyva medžiaga visada bus mirusi, jei jos negaivins tikėjimas, kad Dievas prikelia numirusius ta jėga, kuria sukūrė iš chaoso ir tamsos šį pasaulį laikų pradžioje.
Ši nuostabi tiesa reikalinga mūsų pasauliui, kuris, tariant simboliškai, pilnas sausų kaulų. Mums reikia Viešpaties Dvasios gyvybinės galios, kad būtume apimti tikro pabudimo.
