Būsimasis rezistentas Benediktas Navickas gimė prieš 80 metų, 1946 m. gegužės 24 d. Šiaulių aps. Pakruojo vls. Plikelių k. Mokėsi Ratkūnų pradinėje ir Linkuvos (Pakruojo r.) vidurinėje mokyklose.
1966-1967 m. dirbo Pakruojo r. Pašvitinio bažnyčios zakristijonu, organizavo mokinius tautinei religinei savimonei stiprinti. 1967 m. pabaigoje Pašvitinyje suorganizavo nelegalią antisovietinę organizaciją „Neutrali demokratinė partija”, turėjo slapyvardį „Tautos šauklys”, įtraukė į šią organizaciją 8 narius. Organizacijai priklausė Algis Gindergis „Fakelas“, Jonas Jokūbaitis „Šešėlis“, Kazys Riauka „Vėjužis“, Romas Savičius „Kipšas“, Danutė Kukaitė „Banga“, A. Timinskas, A. Levanas.
Vadovaudamas nelegaliai organizacijai, B. Navickas paruošė organizacijos programą bei emblemas, įsigijo radijo detalių ir vienam organizacijos nariui ryšiui su užsieniu bei antisovietinei agitacijai pavedė sumontuoti radijo siųstuvą, rašė antisovietinio turinio rašinius ir juos skleidė. Organizacijos nariams pavedė rinkti ginklus ir karo tarp SSRS bei kapitalistinės valstybės atveju ginkluota kova padėti šaliai, kovojančiai prieš Sovietų sąjungą. Ne taip seniai, 1962 m. buvo kilusi vadinamoji Karibų krizė, kai sovietai Kuboje dislokavo branduolines raketas. Tuo tarpu okupuotoje Lietuvoje buvo gyvas tikėjimas, kad anksčiau ar vėliau tarp Sovietų Sąjungos ir JAV kils karas.
1967 m. vasario 16 d. Pašvitinio vėjo malūne su kitais organizacijos nariais iškėlė Trispalvę. Kai jį ėmė sekti saugumas, 1968 m. išvyko gyventi į Vilnių. Čia susipažino su antisovietiškai nusiteikusiais studentais, gaudavo iš jų A. Solženycino ir kitų draudžiamų knygų. Iš šių studentų gautą pogrindžio literatūrą keletą kartų vežė iš Vilniaus į Kauną ir atgal. Siuntinukus perimdavo Gedimino kalno papėdėje ir veždavo į Kauno ąžuolyną, kur sutartoje vietoje knygas visada paimdavo tas pats jaunuolis. B. Navickas ir toliau palaikė ryšius su Pašvitinio jaunimu, veždavo jiems religinę, Lietuvos istorinę ir kitą literatūrą.
1969 m. sausio mėn. šifruotu laišku B. Navickas kreipėsi į Pašvitinio jaunimą dėl Trispalvės iškėlimo Vasario 16 d. Tačiau 1969-02-12 buvo areštuotas LSSR KGB Vilniaus m. skyriaus pareigūnų ir apkaltintas antisovietinės agitacijos ir propagandos skleidimu siekiant pakirsti ir nuversti tarybų valdžią. Jį kalino Vilniaus KGB tardymo izoliatoriuje. B. Navickas tardymų metu buvo mušamas, daužomas, laužomas, sodinamas į karcerį. Tačiau baisiausias kankinimas – elektros srovė, purtanti iki visiško apkvaitimo. Benediktas savo kuopelės neišdavė, visą kaltę prisiėmė sau.
Tardymų metu Benediktas kalbėjo paprastus, logiškus dalykus. Jis teigė, kad lygindamas sovietų deklaracijas su gyvenimo tikrovės duomenimis rado, jog dauguma tų teisių (žodžio, spaudos, partijų, sąžinės laisvės) egzistuoja tik popieriuje, o praktiškai jos neįgyvendintos. Ko siekė ir ką deklaravo B. Navickas, dėl žmogaus teisių laikymosi 1975 m. Sovietų Sąjunga su daugeliu pasaulio šalių pasirašė Helsinkio deklaracijoje. Joje akcentuota pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms (minties, sąžinės, religijos, įsitikinimų), tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo teisė. Tačiau ir po to Sovietų Sąjunga to nesilaikė.
Benediktas teigė, kad „spauda cenzūruojama, draudžiama atlikti religines apeigas. Kur valdo tik viena partija, ten jau diktatūra, rinkimuose nėra demokratinių teisių“. Be kita ko, pateikė tokį pavyzdį: „kolūkių pirmininkus skiria rajono vykdomasis komitetas, pirmininkai renka kolūkio valdybas, šios skiria brigadininkus. Ir pažymi „ši schema yra visur, o ar negali rinkti sau valdybos patys kolūkiečiai?“. Dar jis pažymėjo, kad „dauguma įstaigų dirba rusų kalba, dėl to tautų lygybė paminta ir vyrauja nacionalinė priespauda iš rusų pusės“. Taip pat teigė, kad „Tarybų valdžia negera, nes per daug prisirado visokių valdininkų, kurie ima pinigus ir nieko nedirba. Tokius reikia versti žemėn.“ Jis sakė, kad Tarybų valdžia nesirūpina darbo žmogumi, tik „stengiasi visas prekes atiduoti į užsienį, ten kuo pigiausiai parduoti ir parodyti, kad visi Tarybų Sąjungoje gerai gyvena.“
LSSR KGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas mjr. Ivanas Mikšys bei šio skyriaus viršininko pavaduotojas pplk. Algirdas Jankevičius pažymėjo, kad B. Navicko veikla nukreipta į sovietų valdžios pakirtimą ir susilpninimą. Dėl jo mąstymo „savotiškumo“ 1969-03-12 jam paskyrė teisminę-psichiatrinę ekspertizę.
Psichiatrai nustatė, kad B. Navickas laiko save kovotoju už teisybę ir geresnį žmonijos gyvenimą, visiškai nepriima komunizmo idėjų, o turi „savus kliedesius“. Psichiatrinės ekspertizės metu B. Navickas išlaikė orumą, nesižemino, siūlė patiems psichiatrams savo tarpe paieškoti bepročių. Dėl to, kad jis nepriėmė komunizmo kliedesių bei viešai tai deklaravo, psichiatrai pripažino jį sergant lėtine psichine liga – šizofrenija. Psichiatrai Gutmanienė, Maželienė ir Evaltas ekspertizės akte pažymėjo, kad apie psichinę ligą liudija jo mąstymo išsiderinimas, jo išsakomos idėjos neatlaiko kritikos, dėl to jis yra nepakaltinamas. Po to B. Navickas buvo teisiamas. LTSR AT teisminė baudžiamųjų bylų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą nustatė, kad B. Navickas 1967 m. suorganizavo nelegalią antisovietinę organizaciją kovai prieš sovietų valdžią ir jai vadovavo, rašė antisovietinio turinio rašinius ir juos skleidė, įtraukė į nusikalstamą veiką nepilnamečius. Minėta kolegija nustatė, kad šios nelegalios organizacijos galutinis tikslas buvo sovietų valdžios nuvertimas Lietuvoje.
LSSR KGB į psichiatrinę ekspertizę įtraukdavo ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojus. Šitaip 1969 m. birželio 16 d. LSSR AT posėdžių salėje Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytoja medicinos mokslų kandidatė psichiatrė Juzė Andriuškevičienė atliko B. Navickui užakinę (neakivaizdinę) teisminę-psichiatrinę ekspertizę ir pagal byloje esančią medžiagą padarė išvadas, kad kaltinamasis serga psichine liga – šizofrenija, todėl jo mąstyme pasireiškia ribotos politinio turinio kliedėjimo idėjos, nulemiančios visą jo elgesį. Klausimus ekspertei-psichiatrei uždavė LSSR gen. prokuroro vyr. patarėjas Jurgis Bakučionis.
Teisminė kolegija 1969 m. birželio 17 d., vadovaudamasi LTSR BPK 361 str., nutarė Benediktą Navicką pripažinti įvykdžius nusikaltimus, numatytus LTSR BK 68 str. 1 d., 70 str. ir 241 str. Remiantis LTSR BK 12 str. nutarta jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės atleisti, paskiriant jam priverčiamąją medicininio pobūdžio priemonę: gydymą Respublikinėje Naujosios Vilnios psichoneurologinėje ligoninėje. Ten B. Navickas aminazinu ir insulino komomis „gydytas“ nuo 1969 m. vasario 12 d. iki 1970 m. spalio 26 d.
LTSR AT teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1970-10-16 nutartyje pažymėta, kad teismo psichiatrai-ekspertai nustatė, jog po aktyvaus gydymo B. Navicko sveikatos būklė pagerėjo ir visuomenei jis nebėra pavojingas. Dėl to minėta kolegija nutarė priverčiamąją medicininio pobūdžio priemonę – priverstinį gydymą – nutraukti. Šis priverstinis „gydymas” visam gyvenimui palaužė B. Navicko sveikatą.
Vis dėlto ir vėliau jis buvo KGB sekamas, darbovietėse iš karto sužinodavo apie jo praeitį. Siekdamas mažesnio KGB persekiojimo išvyko gyventi į Varėnos rajoną, Gudakiemio kaimą. Įsidarbino Merkinės tarybiniame ūkyje, Gudakiemyje gavo būstą daugiabutyje, kurį vietiniai vadino „Vietnamu“. Dirbo lentpjūvėje, kiaulių fermoje. Prasidėjus Sąjūdžiui, Merkinės apylinkėse platino Sąjūdžio leidinius, rašė straipsnius periodinei spaudai. 1989 m. įstojo į ką tik atsikūrusią Lietuvos demokratų partiją. Mirė vienišas ir dideliame skurde mėnuo iki savo 60-o gimtadienio 2006 m. balandžio 23 d. Palaidotas Marcinkonių (Varėnos r.) kaimo kapinėse.
Benediktui Navickui 2006 m. spalio 25 d. buvo suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas (po mirties).
