Lietuvoje apie smulkųjį ir vidutinį verslą (SVV) kalbame daug ir gražiai. Jį vadiname ekonomikos stuburu, regionų gyvybės šaltiniu, vidurinės klasės garantu. Tačiau iš tikrųjų SVV yra sistemiškai diskriminuojamas.
Didžioji Lietuvos SVV problema nėra idėjų trūkumas Lietuvos verslininkų galvose. Nėra taip, kad žmonės nenorėtų kurti verslų, investuoti ar samdyti darbuotojų. Dažniausiai juos stabdo trys labai konkretūs dalykai: neapibrėžtumas, per didelė administracinė našta ir pinigų srautų spaudimas.
Stabilūs mokesčiai – metas naujam susitarimui.
Lietuvos verslui dažnai sunku ne tik dėl to, kad mokesčiai yra didžiausi regione. Problema ir tai, kad taisyklės pernelyg dažnai keičiasi.
GPM, PSD, VSD, PVM ar pelno mokesčio reguliavimo korekcijos tampa beveik nuolatiniu fonu. Didelėms įmonėms tai nepatogu. Smulkiajam verslui – mirtina.
Verslas investuoja ne šiandienai, o keleriems metams į priekį. Jis planuoja samdymą, įrangos pirkimą, paskolas, plėtrą. Kai mokestinė aplinka nuolat kinta, atsiranda neapibrėžtumas, kuris stabdo sprendimus.
Didžioji Lietuvos SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO problema nėra idėjų trūkumas Lietuvos verslininkų galvose.
Todėl Lietuvos verslui šiandien reikalingas bendras visų partijų susitarimas (kaip ir gynybos ar švietimo srityje), skirtas stabilizuoti ir nekeisti mokesčių režimo bent artimiausius 5 metus. Stabilumas ekonomikoje yra ne mažiau svarbus veiksnys nei pats tarifas.
Grynieji pinigai: ne nostalgija, o ekonominė laisvė.
Kalbėdami apie smulkaus ir vidutinio verslo stiprinimą, negalime ignoruoti dar vieno svarbaus klausimo – grynųjų pinigų išsaugojimo. Lietuvoje pastaraisiais metais netrūko politikų iniciatyvų atsiskaitymą grynaisiais vis labiau riboti.
Kitose Europos šalyse (Slovakijoje, Vengrijoje, dabar ir Slovėnijoje) žmonės taip vertina savo finansinę laisvę ir patogumą, kad net privertė savo valdžias atsiskaitymą grynaisiais įtvirtini šalių Konstitucijose.
Atsiskaitymo grynaisiais galimybės kitose Europos šalyse (ne tik Pietų Europoje), bet ir Vokietijoje iki šiol žymiai platesnės nei pas mus.
Mūsuose, ypač sostinėje, gi vis labiau gausėja atsiskaitymų „tik kortele” būdas. Nepaisant to, kad grynieji vis dar pripažįstami, kaip lygiaverčiai pinigai, kai kuriems verslams netrukdoma diskriminuoti norinčius atsiskaityti grynaisiais.
Didžiuosiuose miestuose atsiskaitymas kortele ar telefonu daugeliui tapo kasdienybe. Tačiau Lietuva nesibaigia didmiesčiais. Regionuose, turguose, smulkiose parduotuvėse, paslaugų sektoriuje ar tarp vyresnio amžiaus gyventojų grynieji pinigai vis dar išlieka esmine atsiskaitymo priemone.
Korteliniai atsiskaitymai reiškia terminalų kaštus, bankinius mokesčius, tarpininkavimo išlaidas ir didesnę priklausomybę nuo finansinių institucijų. Didelėms korporacijoms tai dažnai tik nedidelė veiklos eilutė sąnaudų lentelėje. Smulkiam verslui, kur kiekvienas maržos procentas yra svarbus, tai gali būti reali papildoma našta.
Be to, grynieji pinigai užtikrina atsparumą sutrikimams. Technologiniai trikdžiai, bankinių sistemų gedimai ar elektroninių atsiskaitymų ribojimai neturi sustabdyti prekybos ir paslaugų teikimo.
Dar svarbiau – grynieji pinigai suteikia pasirinkimo laisvę. Valstybė neturėtų tyliai stumti visuomenės į visišką priklausomybę nuo skaitmeninių atsiskaitymų infrastruktūros, ypač kai daliai smulkaus verslo ir regionų gyventojų tai nėra nei praktiška, nei ekonomiškai naudinga.
Ekonominis šuolis – mažesnis pirmųjų darbuotojų apmokestinimas.
Daugelis Lietuvos smulkių verslų ilgai lieka „vieno žmogaus verslais“. Ne todėl, kad nenori plėstis, o todėl, kad pirmas darbuotojas dažnai reiškia didelį finansinį šuolį.
Didžiausia kliūtis čia – ne pats samdymo procesas, o aukštas darbo jėgos apmokestinimas. Darbdaviui darbuotojo atlyginimas reiškia ne tik algą, bet ir reikšmingą papildomą mokestinę naštą bei socialinius įsipareigojimus. Mažam verslui tai dažnai tampa riba tarp augimo ir stagnacijos.
Todėl įstatyminės lengvatos, mažinančios darbo jėgos apmokestinimą pirmiems 3–5 darbuotojams, galėtų tapti naujuoju ekonomikos šuoliu SVV. Tai būtų priemonė, leidžianti smulkiam verslui ne tik išgyventi, bet ir plėstis.
Kai samdyti tampa ekonomiškai racionaliau, auga įmonė, mažėja ekonominis šešėlis, vystosi ekonomika.
Sąžiningi atsiskaitymai – smulkusis verslas nesulaukia savo pačių uždirbtų pinigų.
Tai viena labiausiai nutylėtų problemų šiandienos Lietuvos verslo aplinkoje.
Daugelis smulkių ir vidutinių įmonių žlunga ne todėl, kad jų produktas blogas ar veikla nuostolinga. Jas dažnai smaugia pinigų srautų krizės, kurias sukelia uždelsti atsiskaitymai.
Ypač opi problema – didžiųjų prekybos tinklų praktika atsiskaityti su tiekėjais tik po kelių mėnesių.
Smulkus verslas dažnai neturi derybinės galios tam pasipriešinti, nes prekybos tinklai rinkoje užima dominuojančią poziciją.
Praktiškai tai reiškia, kad mažas gamintojas ar tiekėjas prekes jau būna pristatęs, patyręs visas gamybos, logistikos ir darbo sąnaudas, tačiau pinigų už savo produkciją laukia ilgiau nei kelis mėnesius.
Tai nėra sveikas ekonominis balansas.
Todėl Lietuvoje būtina aiškiai riboti atsiskaitymo terminus – pavyzdžiui, iki 30 kalendorinių dienų.
Tai reikštų stabilesnius pinigų srautus smulkiam verslui, mažesnį bankrotų skaičių ir sąžiningesnį santykį tarp smulkių gamintojų – tiekėjų ir dominuojančių prekybos tinklų.
SVV dažnai žūsta ne dėl blogos idėjos ar nepaklausaus produkto, o dėl per ilgai laukiamų savo pačių uždirbtų pinigų.
Lietuvoje mėgstame sakyti, kad smulkusis verslas yra ekonomikos pagrindas. Bet jei tai tiesa, kodėl būtent jam dažniausiai tenka didžiausia našta?
Kol smulkus verslas skęsta biurokratijoje, dvejoja samdyti darbuotoją ir mėnesiais laukia pinigų iš didesnių rinkos žaidėjų, visos politikų kalbos apie verslo skatinimą yra tik politinė dekoracija.
Klausimas šiandien paprastas: ar norime valstybės, kurioje smulkus verslas auga, kuria darbo vietas ir stiprina regionus, ar valstybės, kurioje išgyvena tik tie, kurie turi pakankamai kapitalo atlaikyti sisteminį spaudimą?
