Popiežius, kuris, be kitų istorinių titulų, tituluojamas „Italijos primu“, ketvirtadienį, gegužės 28 d., kreipėsi į Italijos vyskupų konferencijos narius, susirinkusius Romoje į 82-ąją generalinę asamblėją. Leonas pažymėjo, kad per neseniai vykusias savo keliones į Pompėjus, Neapolį ir Ačerą jis matė tikinčiųjų nuovargio, susiskaldymo ir vienatvės ženklus.
Pasak Leono, kartais savo bendruomenėse pastebime, kad yra sunku perduoti tikėjimą ir įtraukti jaunąsias kartas. Tačiau Evangelija mus įpareigoja. Jėzus žvelgdamas į minią, mato ne problemą, kurią reikia išspręsti, o pjūtį – Dievo laukus. „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Tad melskite pjūties Šeimininką, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį“, – sako Jėzus Luko Evangelijos puslapiuose. Popiežius pastebėjo, kad Dievas yra nenuilstantis sėjėjas. Jis kasdien išeina į pasaulį ir dosniai pasėja širdyse amžinybės, visaverčio gyvenimo ir išlaisvinančio išgelbėjimo troškimą. Reikia ne skųstis, kad žemė sukietėjusi, ar kad „tokia statistika“, o gebėti su Prisikėlusiojo akimis matyti derlių, kurį mums parengia pats Dievas.
Turime į centrą susigrąžini Evangeliją, iš kurios tikėjimas užgimsta kaip gyvas susitikimas su Kristumi – mirusiu, prisikėlusiu ir esančiu savo Bažnyčioje. Evangelijos sugrąžinimas į centrinę vietą dovanoja entuziazmą vyskupo gyvenimui ir skubaus reikalo, kuris jį veda pirmyn, supratimą. Todėl, anot popiežiaus, vyskupai privalo klausti savęs kokį Dievo veidą jie siekia parodyti pamoksluose, katechezėje, liturgijoje, labdaros veiksmuose ir bendruomenės gyvenime.
Popiežius Leonas patikino, kad atnaujintas dėmesys įkrikščioninimui negali būtį vertinamas kaip vien tik pasirengimas priimti Sakramentus. Įkrikščioninimas yra „įsčios“, kuriose bendruomenė ugdo tikėjimą ir įveda į velykinį gyvenimą, į bendrystę su Viešpačiu ir į bažnytinę brolybę. Kitaip tariant, reikia iš naujo atrasti Krikštą, kaip gyvą ir egzistencinę tikrovę. Popiežius paminėjo vieną labai svarbią XVI Vyskupų sinodo asamblėjos baigiamojo dokumento išvadą, jog kelias iki Krikšto atsiveria Bažnyčios, kuri tiki, švenčia, palydi ir ugdo, sudėtyje (24). „Bažnyčia, kuri džiūgauja žavėdamasi jaunais ir vyresniais katechumenais, kartu gali palaikyti jų ištvermę po pradinio užsidegimo“, – patikino Italijos vyskupus jų primas Leonas.
Anot Romos vyskupo Leono, vyskupai pašaukti giliam įsiklausymui: klausytis Dievo, Dievo tautos, klausytis laiko ženklų ir visko, kas meta iššūkį jų pastoraciniams įpročiams.
Anot Romos vyskupo Leono, vyskupai pašaukti giliam įsiklausymui: klausytis Dievo, Dievo tautos, klausytis laiko ženklų ir visko, kas meta iššūkį jų pastoraciniams įpročiams. Kai įsiklausymas tikras, bendruomenės neužsidaro savyje, o tampa atpažinimo ir misijos vieta ir todėl geba atsinaujinti, pastebėjo Leonas. Jis kvietė įsisavinti mažumo logiką ir drąsa svarbiausiems dalykams.
„Mieli broliai, Viešpats neprašo, kad matuotumėte Bažnyčios vaisingumą skaičiais, pagal matomumo ar įtakos kriterijus. Kai žvelgiame Dievo akimis, pastebime, kad jis pasirinko mažumo kelią, kad nusileistų iki mūsų. Mažumo logika – tikrasis Bažnyčios stiprumas“, – pažymėjo popiežius. Jis paprašė Italijos katalikų Bažnyčios ganytojų turėti drąsos siekti to kas svarbiausia:
„Drąsos kurti bendruomenes, kurios mažiau rūpintųsi viską išsaugoti ir būtų laisvesnės skelbti Kristų; drąsos katechezės, kuri būtų įkrikščioninimo ir nuolatinio ugdymo kelias; drąsos kurti svetingas ir misionieriškas parapijas, kuriose šeimos susirenka ir atsinaujina Evangelijos gyvybės jėga; drąsos kurti gyvas dalyvavimo struktūras; drąsos klausytis jaunimo nesušvelninant jų klausimų; drąsos leisti vargšams mus evangelizuoti; drąsos kurti nacionalinę struktūrą, tarnaujančią misijinei Bažnyčios Italijoje bendrystei. Tauta gimsta iš tikėjimo motinų ir tėvų, iš bendruomenių, kurios, pirmiausiai gyvenimu, paskui žodžiais, moka pasakyti: „Mes radome Mesiją!“ (Jn 1, 41). Italijai reikia šio liudijimo!“.
