Šiemet Lietuvoje minimi Motiejaus Valančiaus metai – prieš 225-erius metus gimė šis iškilus Žemaičių vyskupas ir didis Lietuvos žmogus. Tapęs dvasininku ir savo gyvenimą paaukojęs Dievui, vyskupas M. Valančius su nepaprastu atsidavimu ir meile sunkiais rusų priespaudos laikais dirbo ir tarnavo paprastiems Lietuvos žmonėms, jų gerovei ir šviesai.
Motiejus Valančius, pasitelkęs savo ganytojišką autoritetą, vedinas išminties ir tikėjimo, padarė didžiulę įtaką tautos savimonei bei padėjo pamatus modernios Lietuvių tautos formavimuisi. Šis Žemaitijos didžiavyris savo veikla įrodė, kad vieno žmogaus vertybės, ryžtas ir darbai gali turėti neįkainojamą reikšmę visos visuomenės raidai.
„Buvo jau vėlyvas ruduo, lapkričio 6 diena. Stiprus šiaurės vakarų vėjas, lydimas sniego su lietumi, pūtė be perstojo. Aš turėjau stiprų, drobe aptrauktą skėtį. Suskambino popietinei pamokai. Paėmiau minėtą skėtį ir išėjau. Kai tik priartėjau prie Ano koplyčios ir skėtį išskleidžiau, mane pagavo audra, knygos iš po pažasties iškrito, abiem rankom įsistvėriau skėčio, mane pakėlė į orą, skridau tai aukščiau, tai žemiau, maniau, kad į dangų nulėksiu. Švento Jono kalne pats vėjas užmetė mane už koplyčios, kojomis pasiekiau žemę ir suglaudžiau skėtį. Tada vėjas nieko man nebegalėjo padaryti! Perskridau karčiamą, tiltą, Varduvos upę, kuri kaip rudens metą buvo gili. Oru įveikiau mažiausiai 2000 žingsnių. Prisipažįstu, kad išsigandau, nes mirtis buvo ant nosies,“ – taip savo nuotykį, besimokant Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje, aprašė vyskupas Motiejus Valančius.
Nusileidęs ant žemės, jis įėjo į vieną Žemaičių Kalvarijos kelio koplyčią padėkoti Dievui, kad liko sveikas. Kol Motiejus klūpėjo, kažkas eidamas pro šalį tą koplyčią uždarė ir užkabino kabliuką. Vaikinas vos prisišaukė pagalbos, kad jį išleistų. Paskui lėkė uždusęs į mokyklą, bet į pamoką gerokai pavėlavo. Už tai kunigas profesorius išvadino jį valkata ir, nepatikėjęs jo pasakojimu, pats nuplakė bizūnu taip, kad randus net šešias savaites nešiojosi.
Šis jaunojo Motiejaus skrydis su skėčiu – ganėtinai simboliškas. Atrodo, kad ir vėlesniais savo gyvenimo metais Valančių nešė stiprus įkvėpimo vėjas – tarsi galinga Šventosios Dvasios jėga. Nors kilęs iš pasiturinčių ūkininkų, bet vis tik sodžiaus vaikis, vedamas mokslo troškimo, tapo išsilavinusiu kunigu, vėliau – Kunigų seminarijos rektoriumi, o galiausiai buvo pakeltas į vyskupus. Valančius savo mąstymu, veikla ir užmojais buvo gerokai pralenkęs savo krašto visuomenę. Jis tarytum sklendė aukštai ir iš ten viską matė aiškiai, tarsi ant delno: ką svarbaus galima nuveikti tautai, ką keisti ar apsaugoti. Tokiam jo gyvenimo „skrydžiui“ reikėjo išminties, atsakomybės, gilaus pasitikėjimo Dievu ir savo pašaukimu, aiškumo bei drąsos veikti sudėtingomis politinėmis sąlygomis.
Nuo gabaus studento iki puikaus pedagogo
Motiejui Valančiui buvo 15 metų, kai tėvas iš namų Nasrėnuose (Kretingos apskritis, Salantų valsčius) atvežė jį į Žemaičių Kalvarijos dominikonų antrą gimnazijos klasę. Apie save jis sakė, kad „buvęs išlepintas ir liguistas; todėl mažas kaip vagelis, liesas kaip penėtas svirplys, lengvas kaip ligota žąsis pavasarį.“ 1821 m. Valančius sėkmingai baigė visas šešias gimnazijos klases ir įgijo teisę stoti į aukštąją mokyklą. Toliau porą metų mokėsi Varnių dvasinėje seminarijoje, o iš ten buvo nusiųstas mokytis į Vilniaus vyriausiąją dvasinę seminariją, veikusią prie Vilniaus universiteto. Čia Valančius buvo vienas iš pusšimčio jaunuolių, pasiryžusių tapti kunigu. Paskaitos dažnai vykdavo sykiu su kitais universiteto studentais, tačiau seminarijos auklėtiniai turėjo būti itin drausmingi. Į paskaitas juos atlydėdavęs prefektas rūpinosi, kad jie nepasiduotų pasaulietiškumui.
Vilniuje Motiejus sutiko ir kraštiečių žemaičių – Simoną Stanevičių, Kajetoną Nezabitauskį, Simoną Daukantą. Jis labai daug skaitė, mokėsi net penkių užsienio kalbų, atsidėjęs studijavo retoriką, lenkų, rusų literatūrą. Vėliau pasinėrė į teologijos, Šv. Rašto ir religinių dalykų studijas. Nors Valančius buvo labai darbštus ir atkaklus moksle, seminarijos vadovybė, už jo aštroką charakterį ir pasisakymus, vis dėlto įvertino jį kaip nepaklusnų seminaristą, kuris privalėjo taisytis. Po metų Motiejus gavo teologijos magistro laipsnį ir netrukus, 1828 m. gegužės 19 d., Vilniaus Katedroje buvo įšventintas į kunigus. Iškilmingos primicijos įvyko Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.
Sugrįžęs į Žemaitiją, Valančius vasarą praleido tėviškėje, o rudenį rado darbą toli nuo namų – Gudijoje, Minsko diecezijoje, kur Mozyriaus progimnazijoje įsidarbino tikybos mokytoju ir kapelionu. Prabėgus šešeriems metams, kunigas Motiejus kreipėsi į vyskupą Juozapą Arnulfą Giedraitį, prašydamas priimti jį atgal į Žemaičių vyskupiją. Po ilgų biurokratinių susirašinėjimų Valančiui buvo duotas sutikimas sugrįžti ir įsidarbinti Kražių gimnazijos kapelionu. Čia jis dėstė tikybą ir buvo itin turtingos, senais leidiniais gausios gimnazijos bibliotekos bibliotekininku, todėl turėjo gerą progą rimtai studijuoti įvairius teologinius veikalus.
Vyskupo M. Valančiaus gyvenamasis namas Varniuose / kalvotoji.lt nuotr.
Motiejus pasižymėjo ne tik kaip gabus pedagogas, bet ir ėmėsi rašyti didelį veikalą apie Žemaičių vyskupystės istoriją. Žemaičių vyskupijos dvasininkai netrukus pastebėjo jį kaip itin kompetentingą ir rimtą kandidatą darbui Vilniaus katalikų dvasinėje akademijoje, todėl Valančius vėl sugrįžo į Vilnių, tik šįkart jau kaip dėstytojas. 1842 metais jis gavo teologijos mokslų daktaro laipsnį. Vis dėlto netrukus teko atsisveikinti su Vilniaus dvasine akademija, nes, carinei valdžiai vis labiau kontroliuojant Katalikų bažnyčią ir seminaristų rengimą, ši mokymo įstaiga buvo perkelta į Peterburgą.
Didelę įtaką Valančiui padarė šios seminarijos rektorius kunigas Ignacas Holovinskis, kurį rusų valdžia laikė sau palankiu žmogumi, nors iš tiesų jis buvo ištikimas Vatikano bendradarbis. Tuo metu M. Valančius susidraugavo ir su S. Daukantu, kuris padarė didelę įtaką jo lietuvybės sampratai ir paskatino jį rašyti lietuviškai.
Pirmasis Varnių seminarijos rektorius
Peterburge Valančius ilgai neužsibuvo – dėl sveikatos atsisakęs pareigų, sugrįžo į Žemaitiją. Kaip tik tada rusų administracija, vykdydama seminarijų reformas, išvarė joms vadovavusius kunigus misionierius. Tuomet I. Holovinskis Varnių seminarijos rektoriumi pasiūlė M. Valančių. 1845 m. rudenį jis buvo patvirtintas pirmuoju Varnių seminarijos rektoriumi. Taip prasidėjo didysis Motiejaus Valančiaus veiklaus gyvenimo skrydis.
Iki tol Varnių seminarijoje darbas buvo pakrikęs, trūko drausmės ir auklėjimo. Tad paskirtam rektoriui teko imtis darbo iš peties. Čia jis sutvarkė drausmę ir tvarką, pakvietė dėstyti jaunus ir gabius savo auklėtinius, baigusius Peterburgo dvasinę akademiją, taip pat pasirūpino, kad studentai galėtų plačiau vartoti žemaičių kalbą. Naujasis rektorius rado galimybių tęsti savo pradėtą Žemaičių vyskupijos istorijos rašymą.
Tuo metu vyko derybos tarp Rusijos vyriausybės ir Šventojo sosto dėl konkordato – sutarties su popiežiumi, kuria buvo nustatoma Katalikų Bažnyčios padėtis Rusijos imperijoje. Vatikanas siekė, kad katedroms vadovautų ne carinės valdžios statytiniai, o ištikimi ir kompetentingi vyskupai, kurių tuomet trūko. 1847 m. sudarius konkordatą, Motiejus Valančius buvo pastebėtas kaip tinkamas kandidatas į vyskupus.
Žemaičių vyskupystė buvo dukart padidinta ir išplėsta: jai atiteko aštuoni Vilniaus vyskupijos dekanatai ir septyni vienuolynai, vyskupija apėmė Kauno ir Kuršo gubernijas. 1849 m. popiežius Pijus IX Motiejų Valančių paskyrė Žemaičių vyskupu – pirmuoju kilusiu ne iš bajorų. 1850 m. vasarį Peterburge jis buvo konsekruotas vyskupu ir gavo audienciją pas carą Aleksandrą II. Pokalbio pabaigoje caras norėjo naujajam vyskupui pabučiuoti ranką, tačiau Valančius, iš kuklumo, to neleido. Grįžtantį naująjį Žemaičių vyskupą sutiko gausios žmonių minios, jį sveikino, o jis daugybei tikinčiųjų suteikė Sutvirtinimo sakramentą.
„Ir taip galingu Dievo parėdymu nesitikėtai palikau Piemeniu Jūsų“
Pirmajame Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus ganytojiškame laiške ši užrašyta mintis – tarsi jo veiklos moto. Ja Valančius pabrėžė, kad tapęs vyskupu jis ateina ne valdyti, o nuolankiai tarnauti.
Dvidešimt penkerius metus jis dirbo ne savo gerovei, bet Bažnyčios ir paprastų žmonių labui. Kasmet po kelis mėnesius vyskupas praleisdavo vizituodamas savo didelės vyskupijos parapijas. Jis neleisdavo kelti jokių didelių iškilmių nei vaišių. Valančiui buvo ypač svarbu, kad kunigai sąžiningai atliktų savo pareigas. Iš jų jis reikalavo visiško paklusnumo: bausdavo besipriešinančius paskyrimams į kitas parapijas, o nusikaltusieji buvo šalinami iš pareigų ir keičiami jaunais jo auklėtiniais.
Vyskupo nurodymu kiekvienoje bažnyčioje buvo atliekami turto aprašymai, o parapijos privalėjo įsteigti kasas, kurių naudojimas buvo griežtai kontroliuojamas. Jis taip pat įvedė ir saikingesnę kalėdojimo tvarką. Nors kunigams buvo griežtas ir reiklus, bet sužinojęs, kad kuriam nors iš jų stinga pragyvenimo lėšų, įpareigodavo dvarininkus pasirūpinti jų išlaikymu.
Valančius sumaniai tvarkė reikalus, remdamasis savo, kaip vyskupo autoritetu, išmintimi bei diplomatija.
Žvelgdamas reikliu vyskupijos šeimininko žvilgsniu, pastebėjęs apleistas, griūvančias bažnyčias ar kiaurus jų stogus, jis dėjo visas pastangas, kad tokie maldos namai būtų sutvarkyti ir atstatyti. Pirmiausia jis ragino tai daryti dvarininkus, o jei šie ignoruodavo, vyskupas nepasikuklindavo jų dar sykį perspėti arba net pagrasinti, kad jie gali likti be bažnyčios ir šv. Mišių. Valančiaus rūpesčiu Lietuvoje buvo pastatyta apie 50 naujų bažnyčių.
O mes, šiais laikais dalyvaudami šv. Mišiose ir išgirdę jas prasidedant Strazdelio giesme „Pulkim ant kelių“, turėtume žinoti, kad vyskupas Valančius visose bažnyčiose įsakė prieš sumą giedoti šią giesmę.
Sumanus švietėjas ir geraširdis ganytojas
Savo jautrią ganytojišką širdį jis buvo plačiai atvėręs paprastiems vyskupijos žmonėms – darė viską, kad galėtų jiems pagelbėti. Pirmiausia ėmė rūpintis žmonių švietimu ir mokslinimu bei mokyklų kūrimu. Motiejus Valančius vyskupijos dekanams išsiuntė raštus, nurodančius prie kiekvienos parapijos ar filijos įkurti parapines mokyklas ir jose mokyti lietuvių kalbos bei katekizmo. Kunigai kasmet teikė vyskupui žinias apie raštingų žmonių skaičių parapijose. Bajorai buvo raginami remti prie dvarų steigiamas mokyklas. Raštingumas augo kaip ant mielių.
1854 metais Žemaičių vyskupijoje veikė net 197 tokios mokyklos, kuriose mokėsi bemaž šeši tūkstančiai mokinių. Kai rusiškos mokyklos ėmė tuštėti, 1863 metais generalgubernatorius įsakė lietuviškas mokyklas uždaryti. Tuomet Valančius paskatino sodiečių jaunimo švietimą, o vaikus daraktoriams patarė mokyti namuose, slapstantis nuo žandarų.
Taip vyskupo, tarsi ypač sumanaus švietimo ministro, dėka Žemaitija raštingumo srityje pasiekė daugelio Europos šalių lygį.
Anot amžininkų liudijimų, Žemaičių vyskupas nepravažiuodavo nepakalbinęs sutikto žmogaus, dosniai šelpė ir rūpinosi neturtingaisiais, ypač vaikais. „Mums jis buvo tėvas, o ne vyskupas“, – taip apie jį atsiliepė ne vienas. Niekur nesirodydavo tuščiomis rankomis: važiuodamas visada turėdavo skanėstų, saldainių ar obuolių, dalydavo savo parašytas knygeles ar elementorius, medalikėlius ir pinigus. Kaip gerasis samarietis, jis priglausdavo sergančius, juos slaugydavo, apmokėdavo gydymą ir pirkdavo vaistus.
Kartą vaikas atėjo išpažinties pas vyskupą apsivilkęs per didelį „balakoną“ – apsiaustą. Vyskupas tai pastebėjo, ir išsiaiškinęs, kad rūbą paskolino brolis, pats likęs namie, liepė vaikui po Mišių ateiti į „palocių“, kur buvo pakviestas siuvėjas. Kitą sekmadienį vaikas grįžo namo jau su nauju drabužiu.
Varniuose, kurie tuo metu buvo tapę nemažu kultūros centru, buvo atidarytas vilniečio leidėjo Zavadskio knygynas, gausiai prekiavęs lietuviškomis knygomis, kurių kartais net pristigdavo. Vyskupas šiame miestelyje taip pat pasirūpino ir praktiniais dalykais: inicijavo vandens malūno statybą, kelio žvyravimą, kad būtų galima lengviau pristatyti paštą, išrūpino, kad Varniuose dirbtų gydytojas, įsteigė vaistinę.
„Velnias vos nepatrako…“
Vyskupas Motiejus Valančius bene labiausiai žinomas ir vertinamas už tuometinės liaudies gyvenimo palydovės – girtuoklystės suvaldymą. Blaivybės idėja jis sugebėjo uždegti ne tik kunigus, bet ir paprastus žmones. Jie buvo raginami atsisakyti alkoholio, įstodavo į blaivybės brolijas, ir taip, anot Žemaičių vyskupo, ėmė tuštėti „velnio koplyčios“ – karčemos.
Dvarininkai, rusų valdininkai ir smuklių laikytojai, praradę pajamas, ėmė vyskupą skųsti ir įvairiais būdais prieš jį kovoti. Tačiau Valančiaus blaivybės sąjūdis nė nemanė sudėti ginklų – priešingai, jis dar labiau įsisiūbavo. Špitolėse buvo įkurdintos blaivyklos, o vyskupas atkakliai platino atsišaukimus, kviesdamas žmones blaiviai gyventi.
Rezultatai netruko pradžiuginti: smarkiai nukrito bravorų pajamos, užsidarinėjo smuklės, daugybė žmonių įsitraukė į blaivybės brolijas. Blaivybės sąjūdis taip pat prisidėjo prie tautinės savimonės stiprinimo. Apie šį reikšmingą Valančiaus darbą buvo rašoma net užsienio šalių laikraščiuose.
Sėkmingus blaivybės darbus Žemaičių vyskupas Valančius su džiaugsmu aprašė ir savo Testamente: „Vienoj kelionėj mano 1858 metuose, apturėjęs įkvėpimą Dvasios Švenčiausios, idant apsakinėčiau blaivystę, pradėjau skelbti tą dorybę ir pats pirmas kelias dešimtis žmonių įrašiau Palėvenėj į knygas. Paskiau drauge su kunigėliais savo apskelbiau ją po visą vyskupystę. Jūs, kaipo priklausantys vaikai, supratot balsą mano ir būtinai pametėt arielką. Džiaugės iš to Viešpats Dievas, džiaugės visas Dangus, džiaugės Tėvas Šventasis, džiaugiaus aš ir visi išmintingi žmonės, trokštantys jūsų gero. Matydamas tai, neprietelius dūšių jūsų – velnias vos nepatrako.“
Žemaičių vyskupo blaivybės sąjūdžio idėjos išliko aktualios ir vėlesniais laikais. Sovietmečiu atkurta Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio veikla kėlė valdžios nepasitikėjimą, todėl buvo akylai stebima ir persekiojama KGB.
Caro nemalonėj
Motiejus Valančius nepritarė 1831 ir 1863 – 1864 metų sukilimams, manydamas, kad jie vargiai gali laimėti, o nuostoliai būtų itin dideli. Iš tiesų, sukilimui pralaimėjus, Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas ėmėsi neregėtai žiaurių represijų. Buvo persekiojami bajorai, deginamos kaimiečių sodybos, tūkstančiai žmonių ištremta į Rusiją ir Sibirą, keli tūkstančiai įkalinti, o apie 300 asmenų nubausta mirties bausme.
Žemaičių vyskupijoje nukentėjo daugiau nei šimtas kunigų: penki nužudyti, dar keli mirė kalėjimuose, kiti ištremti į Sibirą. Valančius atkakliai ir diplomatiškai stengėsi pagelbėti nelaimėliams. Jis ne sykį važiavo į Vilnių prašyti generalgubernatoriaus malonės ir užtarti nubaustuosius, nors pats kėlė didelį rusų nepasitikėjimą ir buvo nuolat akylai stebimas caro pareigūnų.
Valdžia jį baudė didžiulėmis pinigų sumomis ir įsakė vyskupui su visa seminarija persikelti į Kauną, siekdama dar labiau jį kontroliuoti. Muravjovas buvo numatęs ir jį patį ištremti į Rusijos platybes, tačiau to pavyko išvengti: pasklidus žiniai, atsisveikinti su mylimu vyskupu suvažiavo gausybė sodiečių su vežimais. Generalgubernatorius, pabijojęs galimų neramumų, šio sumanymo atsisakė.
Su dideliu skausmu Valančius rašė: „Puikią mūrinę seminariją Varniuose, kitados pastatytą Žemaičių vyskupo Jono Lapatinsko lėšomis, perdirbo kareivinėmis. Aštuonerius kapitulos namus pataisė ir išpuošė karininkams gyventi. Taip pat pastatė jiems kepyklą, pirtį, kalvę, raitšulę ir visa reikalinga kareiviams. … Taip Varniai, kurie per kelius šimtus metų buvo Žemaičiams dvasiškijos tiekėjai, pavirto kareiviapalaikių lizdu.“
Atkakli kova už lietuvišką žodį
Po spaudos draudimo 1865 m. rusai uždraudė lietuviškų knygų spausdinimą lotyniškais rašmenimis, o vietoj jų leido leidinius rusiškomis raidėmis – vadinamą „graždanką“. 1867 metais, kaip galingą atsvarą, vyskupas Valančius inicijavo lietuviškos spaudos platinimą. Jis rėmė lietuviškų knygų leidybą Rytprūsiuose ir skatino jų gabenimą į Lietuvą. Pamažu susikūrė platus knygnešystės tinklas – keturiasdešimt metų daugybė vyrų ir moterų iš Prūsijos slapta gabeno lietuviškus leidinius ir juos platino po Lietuvą. Caro valdžia itin aršiai kovojo su šia veikla.
Tuo metu Žemaičių vyskupas taip pat slapta leido ir platino savo knygeles, kuriose aprašė tikinčiųjų persekiojimus ir trėmimus, gynė Katalikų Bažnyčią nuo valdžios spaudimo, pasisakė prieš rusinimo politiką ir ragino laikytis tikėjimo bei moralinių vertybių. Šie leidiniai turėjo didžiulę įtaką Lietuvos liaudžiai.
Vyskupas Valančius, nors ir turėjo daugybę darbų bei rūpesčių, rasdavo laiko savo mėgstamam pomėgiui – rašymui. Jo rašytinis palikimas – daugiau nei 40 knygų. Svarbiausias iš jų – istorinis veikalas „Žemaičių Vyskupystė“, kuriame jis aprašė vyskupijos bažnytinį gyvenimą, parapijų ir bažnyčių būklę, fiksavo istorinius faktus ir pastebėjimus apie religinį gyvenimą, nagrinėjo moralės problemas, tikybos mokymą, skatino saugoti lietuvių kultūrą ir religiją.
Valančiaus plunksnai priklauso ir nemažai knygų vaikams, kurios yra didaktinio, pamokomojo pobūdžio, parašytų vaizdinga žemaičių kalba: „Vaikų knygelė“, „Palangos Juzė“, „Pasakojimas Antano Tretininko“. Dauguma jo kūrinių yra dvasinės tematikos, skirti religiniam auklėjimui ir dorovei. Žemaičių vyskupas parašė ir paskelbė net 35 ganytojiškus laiškus, kuriuos kunigai privalėdavo paskelbti tikintiesiems iš savo bažnyčių sakyklų. Valančius ne tik pats rašė gimtąja kalba, bet skatino ir kitus imtis plunksnos, juos itin brangino bei vertino.
Rusijos valdžia uždraudė vyskupui Motiejui Valančiui keliauti po savo vyskupiją, o tikintiesiems sodiečiams – jį aplankyti. Tačiau „ganomieji“ vis dėlto paslapčia aplinkiniais keliais pasiekdavo Kauną, kad galėtų pamatyti ir susitikti savo mylimą vyskupą. Nors buvo ligotas ir senyvo amžiaus, katedroje jis uoliai klausydavo išpažinčių ir gausiems atvykėliams teikdavo Sutvirtinimo sakramentą. Per šv. Mišias vyskupas taip įtaigiai pamokslaudavo, ragindamas blaiviai gyventi, kad žmonės į visokias užeigas net pažiūrėti nenorėdavo.
Prieš mirtį savo „Testamentinėje gromatoje“ vyskupas Motiejus Valančius su dideliu susirūpinimu rašė: „Ką per kiaurą amžių savo jums sakiau, tą šiandien dar jums priminsiu: tūrėkitės vieros katalikų, nes atstoję nuo tos, pražūsite. Nesigailėkit dėl jos išlaikymo nei turtų, nei žemės, nei pagaliau gyvybės, nes to viso verta yra karalystė dangaus, kurią gal uždirbti tiktai katalikų vieroj. … Kentėkit visa, ką daleis Viešpats, nerūgokit ir žinokit, jogei sulauksit gadynės, kurioj praslinks persekiojimai, ir vėl su džiaugsmu giedosite bažnyčiose jūsų žemaitiškai ir lietuviškai šventas giesmes, “ – su dideliu tikėjimu ir vizionieriška įžvalga jis guodė mylimus ganomuosius.
Vyskupas M. Valančius savo brangią vyskupiją ir šį pasaulį paliko 1875 m. gegužės 17 d. Šio didžiai nusipelniusio Lietuvai žemaičio kūnas amžino poilsio atgulė Kauno Katedros kriptoje po didžiuoju altoriumi.
