Skelbiame paskutinį, netikėtai pas Viešpatį iškeliavusio, žinomo kataliko intelektualo dr. doc. Dariaus Aleknos, straipsnį. Šis tekstas išreiškia Dariaus rūpestį Lietuvos gyvenimo realijoms, todėl skelbdami jį išreiškiame pagarbą šio puikaus žmogaus atminimui.
Gegužės 18 dieną Seime vyko dvi įdomios viešos diskusijos. Viena buvo surengta Seimo narių, iškėlusių iniciatyvą surengti referendumą, kuris apibrėžtų šeimos sąvoką, Konstitucijoje nustatant, kad šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės arba tėvystės. Ši diskusija buvo šiek tiek atspindėta žiniasklaidoje.
Tačiau kita diskusija, kuri de facto taip pat beveik visa buvo skirta siūlomam surengti referendumui, sulaukė mažiau dėmesio. Gaila, nes ji tikrai verta pasiklausyti ir kai ką įsidėmėti. Tiesa, vadinosi ji kiek neįprastai: „Nuo politikos iki tikrovės: LGBTQ+ žmonių patirtys Lietuvoje?“. Verta apie ją papasakoti plačiau.
Įsiteikti užsieniui?
Iškart nustebino, kad diskusija vyko anglų kalba. Neišmaniems lietuviams organizatoriai parūpino sinchroninį vertimą. Pagrindiniai klausytojai buvo keli vieno Europos pakraščio reprezentantai – ambasadorės Lucie Stepanyan (Prancūzija) ir Séadhna MacHugh (Airija) ir pirmieji sekretoriai Lars Christensen (Norvegija) ir Iván Pérez Marotos (Ispanija). Lietuvišką pusę sudarė Tomas Tomilinas, Viktorija Čmilytė Nielsen, Laurynas Šedvydis ir Matas Maldeikis.
Diskusijai dirigavo naujas Lietuvos gėjų lyderis Martynas Norbutas. Iš pačios renginio režisūros aiškiai matyti organizatoriaus sumanymas: užsieniečiams parodyti, kad M. Norbutas gali Seime surengti tokį renginį ir į jį atsivesti keturis parlamentarus, o pastariesiems parodyti, kad jis taip pat gali atsivesti aukštus keturių ambasadų pareigūnus.
Manykime, kad sumanymas pasiteisino, ir jo vieno darbuotojo viešoji įstaiga nekaltu pavadinimu „Lietuvos jaunimo centras“ ir gėjų portalas Gayline.lt bus dosniai remiami įvairių skandinaviškų fondų ir užsienio vyriausybių. Norbuto ausį neabejotinai turėjo džiuginti užsieniečių žodžiai, kad Ispanija, Prancūzija ir Norvegija savo užsienio reikalų ministerijose turi specialius ambasadorius LGBT „teisėms“ propaguoti užsienio šalyse.
Vis dėlto aptarkime ir kalbų turinį.
Referendumas, referendumas, referendumas…
Kalbas pradėjęs Tomilinas ilgai nedelsęs pareiškė, kad siūlomas referendumas nukreiptas prieš humanizmą, o jis pats darąs viską, kad referendumas neįvyktų. Referendumas esą sukeltų dar didesnį priešiškumą ir vestų prie kultūrinio karo. Parlamentaras įsitikinęs, kad LGBT rėmėjai laimėsią, ir referendumas neįvyks.
Žlungančios partijos narys Tomilinas skundėsi, kad Trumpas padaręs daug žalos, kad dabar reikią „atsikovoti naratyvą“. Jis taip pat nubrėžė ateities kelio gaires: LGBT „teisės“ turį būti vieningos darbotvarkės dalis, joje nebūsią neapykantos kalbos, visa tai turį būti vieningas Europos kelias.
Kiti kalbėtojai iš esmės kartojo tas pačias mintis, jas praplėsdami viena kita įdomesne pastaba. Visi sutiko dėl reikalo „atsikovoti naratyvą“ ir turėjo vieną kitą mintį, kaip tai padaryti. Čmilytė siūlė nekritikuoti referendumo esmės, nes esą priešai to tik ir siekią. Įgudusi manipuliatorė siūlė LGBT šalininkams sakyti, kad referendumas nieko neišspręsiąs, jis nieko nereiškiąs, kad po jo būsią lygiai ta pati padėtis, jis nepakeisiąs Konstitucijos, kad referendumas tesąs priešrinkiminė kampanija ir pan.
Čmilytė siūlė ir kitų būdų, kaip susigrąžinti naratyvą – vėl kartojo seną melą gąsdindama, kad referendumui teikiamas šeimos apibrėžimas vienišas motinas paskelbtų esant net už įstatymo ribų. Melas, bet kilniam tikslui tinka. Airijos ambasadorė didžiavosi savo šalyje priimtu Santuokos lygybės įstatymu, leidusiu santuoką sudaryti tos pačios lyties asmenims, bet, matyt, organizatorių paprotinta rūpestingai nutylėjo, kad tai buvo padaryta referendumu, o ne kokiomis nors Konstitucinio Teismo machinacijomis.
Reikalą „atsikovoti naratyvą“ minėjo ir Prancūzijos ambasadorė, kuri LGBT „teisių“ gynėjams siūlė bendradarbiauti su feminisčių organizacijomis, ir tuo pačiu skundėsi, kad Prancūzijoje sunkiai sekasi LGBT „teises“ diegti mokyklose.
Kriminalizuoti „neapykantos kalbą“
Toje pačioje kovos už „naratyvo susigrąžinimą“ perspektyvoje skambėjo ir raginimai griežtai bausti už „neapykantos kalbą“: tokiomis bausmėmis savo šalyje ypač didžiavosi norvegas, kuris kartu ir skundėsi, kad teisinių priemonių neužtenką. Vaikų iš šeimų grobimu (Barnevernet), inuitų genocidu dar XXI a. pradžioje ir būsima karaliene iš Epsteino failų garsi šalis, matyt, sugalvos dar kažką įspūdingo.
Airijos ambasadorė gyrėsi, kad jų žiniasklaidos priežiūros komisija įgyvendina numatytus standartus transliuojamam turiniui. Gaila, kad nepapasakojo plačiau, kokie tie standartai. Bet mūsų LRT, į diskusijų laidas kviesdamas dalyvius santykiu penki prieš vieną, neabejotinai juos žino. Tiesa, mūsų politikų garbei reikia pasakyti, kad tik vienas Tomilinas pasidavė pagundai aukštinti kai kuriose ES šalyse įprastus žodžio laisvės varžymus – visi kiti apie tai nepratarė nė žodžio. Ir už tai ačiū, nors vyriausiajai liberalei Čmilytei lyg ir derėtų atvirai pakalbėti prieš bet kokius žodžio laisvės ribojimus.
Bevaliai kvailiai, kuriems niekas nerūpi, melagiai
Kas? – paklausite. Atsakau: Seimo nariai. Daug Lietuvos gyventojų galbūt sutiktų su tokiu vertinimu – užtenka pasižiūrėti į pastaruoju metu mitinguose keltus plakatus. Bet šį kartą tai ne jų nuomonė. Ir ne aštrų žodį mėgstančių R. Žemaitaičio ar V. Gražulio, o Žmogaus teisių komiteto pirmininko Lauryno Šedvydžio (LSDP) ir naujojo TS-LKD ideologo M. Maldeikio. Ir jie pasakyti keturiems užsienio ambasadoriams. Bet viskas iš eilės.
M. Norbuto paklaustas, kodėl Seimo nariai taip nekenčia gėjų, L. Šedvydis leidosi į ilgą svarstymą. Esą politinė sistema Lietuvoje nestabili, per kiekvienus rinkimus pasikeičią daug Seimo narių. Tie naujieji nariai norį atrodyti remiantys šeimos vertybes, bet nebūtinai remią referendumą. Tokiu būdu jie tikisi konservatyviųjų jėgų paramos išlaikant valdžią ir biją jų spaudimo.
Taip, supratote teisingai: beveik pusė socialdemokratų frakcijos narių, pasirašiusių po iniciatyva surengti referendumą, pirmą kartą į Seimą patekusio Šedvydžio vertinimu, iš tikrųjų yra ciniški valdžios siekiantys apsimetėliai ir bailiai. Šedvydis gyrėsi pažįstąs bent vieną tokį socdemą, kuris pasirašė už referendumą, bet jau nenori, kad jis įvyktų.
Nuo Šedvydžio neatsiliko ir Maldeikis. Politikai esą einą lengviausiu keliu, o tai, anot jo, yra pritarti radikaliausioms žinutėms. Stabtelkim ir paklauskime Maldeikio, kodėl teigti, kad šeima susideda tik iš vyro, moters ir vaikų, yra „radikalu“, o išpažinti, kad šeimą turi sudaryti du gėjai ir surogatinės motinos už pinigus jiems pagimdyti vaikai – „normalu“. Bet kadangi Maldeikis neatsakys, tęskime toliau.
Žodžiu, politikai eina lengviausiu keliu ir yra valdomi kažkokių algoritmų. Keli politikai turi kitokią viziją („kitokią“ čia reiškia „ne kurti visiems lygiai gerą gyvenimą“), o paskui juos, manykim, seka kitų nieko nesuprantančių Seimo narių banda. Bet Maldeikis eina dar toliau: pasirodo, dėl visko kalta Lietuvos rinkimų sistema. Šio Seimo nario įsitikinimu (cituoju pažodžiui): „Seimo nariai žiūri į savo rinkėjus ir priima sprendimus remdamiesi tuo, ką gali pagalvoti rinkėjai“.
Taip ir norisi pasakyti Maldeikiui iš TS-LKD: ačiū, nereikia mums kurti komunizmo ir garbė tiems politikams, kurie galvoja apie savo rinkėjus ir atsižvelgia į jų nuomonę. Kaip sako, nėra ko daugiau ir pridurti.
Tautos balsas?
Visiems kalbėjusiems Lietuvos politikams būdingas dar vienas bruožas. Savo rinkėjus, Lietuvos piliečius jie, anot Donelaičio, „už drimelį laiko“. Šedvydžio įsitikinimu, šeimos klausimas jiems, kaip ir Seimo nariams, visiškai nerūpįs, jiems daug svarbiau kelių kokybė. Jam pritaria ir Čmilytė: jos manymu, visuomenė nei už, nei prieš. Maldeikio nuomonę jau matėme: kadangi, anot jo, Vilnius yra visos Lietuvos gerovės pagrindas, tai turbūt kitur Lietuvos piliečiams išvis negalima leisti balsuoti, nes ten išrinkti Seimo nariai, žiūrėk, ir atsižvelgs į rinkėjų nuomonę.
Iš tokio požiūrio į politinę Lietuvos tautą plaukia ir siūlymai, kaip Lietuvai primesti LGBT „teises“ (beje, visoje ilgoje konferencijoje taip ir nebuvo pasakyta, kas tai yra ir kaip jos pažeidžiamos, net Čmilytė savo kalbą pradėjo nuo to, kad Lietuvoje mažumos nėra diskriminuojamos).
Buvusi Seimo pirmininkė pasakė švelniai, bet aiškiai: LGBT propaguojantys politikai neturėtų būti tokie mandagūs. Tokia buvusi ankstesnės kadencijos valdžią turėjusių liberalų klaida. Tai reiškia, nesiskaityti su padorumu, pavyzdžiui, drąsiau meluoti, nežiūrėti procedūros taisyklių, vilkinti sprendimus, nepaisyti rinkėjų nuomonės, apgaudinėti kolegas Seimo narius. Žodžiu, kaip siūlė Gritėnas, demokratiją ginti nedemokratinėmis priemonėmis.
Pabaigai
Konferencijoje dar buvo antroji, jau lietuviška dalis, bet jos neapžvelgsime, nors panašių perliukų ir joje būta. Baigdamas tik priminsiu, kad tarp socialdemokratų (jiems atstovavo L. Šedvydis) rinkėjų referendumo idėjai pritaria 83 proc., tarp V. Čmilytės vadovaujamų liberalų – 78 proc., tarp TS-LKD (M. Maldeikis) – 73 proc., tarp demokratų (T. Tomilino partija) – 72 procentai. Tai taip pat rodo šių politikų požiūrį į savo rinkėjus.
