Kaip naiviai ar paviršutiniškai begalvotume, gyvenimas nėra toks paprastas. Jo negalima sudėlioti į tvarkingus stalčius ar pritaikyti tam tikrų formulių, modulių ir taisyklių kiekvienai gyvenimo situacijai. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra sudėtingas, pilnas tiek lengvų, gerų ir įdomių įvykių, tiek nelaimių, sunkumų bei problemų.
Krikščionio gyvenimas nėra išimtis. Biblijos skaitymas, maldos gyvenimas, tarnavimas ir geri darbai negarantuoja sklandaus, lengvo ir be problemų gyvenimo. Tai taip pat nėra vaistai ar būdas pabėgti nuo kūrybiškumo, Dievo valios ieškojimo, atsakomybės, supratimo ir sprendimų.
Daugelis krikščionių bando surasti auksinį principą, nuolat veikiančią formulę ar biblinę doktriną, kuri apsaugotų juos nuo bet kokių problemų, sunkumų ar neaiškių situacijų. Tačiau ką reiškia tai, kad mūsų gyvenimas yra toks nenuspėjamas ir įvairialypis?
Tai reiškia, kad mes pašaukti būti geraisiais savo gyvenimo tvarkytojais, Dievo paslapčių administratoriais ir valdytojais, nes per tai atspindime Dievą. Sukūręs žmogų, Dievas davė jam pašaukimą ir sugebėjimą valdyti, t. y. tvarkyti, administruoti, prižiūrėti ir organizuoti.
Viešpats nesukūrė žmogaus tam, kad jis gyventų šiaip sau ar sėdėtų rojaus kėdėje žiūrėdamas Dievo serialą, kuriame angelai jį linksmintų ir kviestų pramogauti. Žmogus sukurtas tam, kad apreikštų įvairialypę Dievo malonę, plačią ir kūrybingą Dievo širdį.
Šis pašaukimas įgyvendinamas per gyvenimo tvarkymą. Sukūręs žmogų, Dievas patalpino jį Edeno sode, kad žmogus jį įdirbtų ir prižiūrėtų. Taigi darbas ir rūpinimasis kitais nėra prakeikimas ar nuodėmės pasekmė, bet palaiminimas, kuris apreiškia Dievą.
Vienintelis skirtumas tas, kad po nuodėmės žmogus buvo atskirtas nuo dvasinio pasaulio ir nuo Dievo, todėl pradėjo dirbti prakeiktą žemę tam, kad išgyventų, o ne tam, kad atspindėtų Dievo malonę. Po nuodėmės žmogus tapo vergu, kuris dirba, bet ne sūnumi, kuris tvarko. Tikėjimas į Jėzaus auką ir prisikėlimą iš mirusiųjų vėl grąžina žmogų į meilės ir kūrybos santykį su Dievu. Dabar krikščionis vėl gali atspindėti Dievą būdamas laisvas sūnus ir gerasis tvarkytojas.
Sukūręs žmogų, Dievas davė jam pašaukimą ir sugebėjimą valdyti, t. y. tvarkyti, administruoti, prižiūrėti ir organizuoti.
Taigi laisvė reiškia, kad tu esi laisvas pažinti Dievą kaip sūnus, pažinti savo dangiškojo Tėvo planus, mąstymo būdą, suprasti Jo motyvus, emocijas ir tikslus. Todėl gyvenimo tvarkymas yra pagrindinė dvasinio augimo aikštelė.
Mes savo gyvenimą tvarkome ir organizuojame mokydamiesi pažinti keletą esminių sričių:
- pažinti gyvenimo šaltinį (Viešpatį);
- pažinti, kas yra mumyse (pvz., kas tau patikėta ir dovanota);
- pažinti aplink save esančius žmones (pavyzdžiui, tuos, kuriuos mums dovanojo ir patikėjo Viešpats);
- pažinti laiką, sezonus ir aplinkybes.
• Gyvenimo tvarkymas – pažinti gyvenimo šaltinį. Koks bus mūsų gyvenimas ir ar mes sugebėsime jį išmintingai tvarkyti, priklauso nuo to, kas yra mūsų gyvenimo šaltinis, atrama ir patarėjas. Gyvenime labai svarbu remtis tuo, kas būtų mūsų motyvatorius, įkvėpėjas, patarėjas ir drąsintojas. Krikščionio gyvenimo pagrindas ir šaltinis yra Viešpats, kuris per Šventąją Dvasią gyvena mūsų viduje.
Todėl, tvarkydami savo gyvenimą, mes mokomės vis dažniau žvelgti į savo vidų ir ten ieškoti pagalbos bei patarimo, nes ten slypi paslėpti išminties ir pažinimo lobiai. Gaila, tačiau kartais krikščionys patarimų ir stiprybės ieško išorėje – internete, žmonėse ar palankiose aplinkybėse. Tačiau Viešpats mus moko praktiškai patirti ir suprasti, kad neišsenkamas išminties šaltinis yra mūsų širdyje.
• Gyvenimo tvarkymas – pažinti Dievo dovanas savyje. Kai atrandame šaltinį, jis apšviečia mūsų širdies akis ir mes pradedame suprasti savo pašaukimą, identitetą ir funkciją Kristaus kūne. Iš pradžių mes turime savo įsivaizdavimą, kaip tarnauti Dievui, ir bandome būti vaisingi savo jėgomis bei supratimu. Tačiau kuo ilgiau praleidžiame laiko santykyje su Viešpačiu, tuo labiau Jis tampa ne tik mūsų gyvenimo atrama ir šaltiniu, bet ir apreiškia mums, kas mes esame Jame.
Mums labai svarbu suprasti savo naują identitetą, unikalumą ir charakterį Kristaus kūne, kad galėtume išmintingai tvarkyti savo gyvenimą. Kiekvienas iš mūsų turime skirtingų ir įvairių gabumų, savybių bei dovanų. Būtent šiomis savybėmis esame pašaukti tarnauti kitiems. Tačiau labai svarbu suprasti, kad savo dovanas, unikalumą ir funkciją mes pažįstame ne remdamiesi pasaulyje paplitusiais populiariosios psichologijos ar pozityvios savianalizės metodais, bet per asmeninį bendravimą su Viešpačiu.
• Gyvenimo tvarkymas – pažinti žmones, kurie dovanoti. Aplink mus gyvena tūkstančiai ir milijonai žmonių. Mes turime galimybę bendrauti su įvairiais žmonėmis, o jei įskaičiuotume socialinių tinklų galimybes, jų būtų dar daugiau. Tačiau žmonės mūsų gyvenime nėra atsitiktiniai. Kad galėtume būti išmintingais gyvenimo tvarkytojais, turime pažinti žmones, esančius aplink mus. Tik tokiu atveju mūsų gyvenimas bus vaisingas, o mes galėsime ne tik sėkmingai tvarkyti savo gyvenimą ir nešvaistyti laiko bei jėgų nevaisingam ar destruktyviam bendravimui, bet ir statydinti kitus.
Mes pašaukti pažinti aplink mus esančius žmones ir bendradarbiauti Kristaus kūne su tais, kurie mums dovanoti. Mūsų bendravimas ir gyvenimas nėra chaotiškas ar atsitiktinis. Kaip parašyta Naujajame Testamente, Dievas įsodina kiekvieną tikintįjį ir duoda jam tarnavimą taip, kaip Jis nori. Taigi Dievas nusprendžia ir siunčia į mūsų gyvenimą žmones, kurie mums patarnauja ir kuriems mes pašaukti patarnauti.
• Gyvenimo tvarkymas – pažinti laiką ir aplinkybes. Dar viena išmintingo tvarkymo sritis yra mus supančios aplinkybės ir įvykiai. Tai nereiškia, kad mes pašaukti būti įtariais paranojikais ir kiekvieną aplinkybę „sudvasinti“, įžvelgiant joje palaiminimus ar prakeikimus. Vis dėlto kai kurios aplinkybės ir įvykiai gyvenime nėra atsitiktiniai, bet papildo mūsų gyvenimo paveikslą, kuriame mokomės pažinti, suprasti ir atspindėti Dievą.
Visų pirma reikia suprasti, kad aplinkybės ir įvykiai nėra savarankiški Dievo veikimo ženklai, tačiau veikiau papildantys ir patvirtinantys. Jie atskleidžia ir parodo, kaip ir kur mus veda Šventoji Dvasia bei ką mums nori pasakyti Viešpats. Mūsų gyvenime gali būti įvykių bei aplinkybių, per kurias Dievas norės mus kažko išmokyti.
Taigi aukščiau aptarėme, kad mūsų gyvenimas yra didžioji Dievo atspindėjimo aikštelė, kurioje tvarkome savo laiką ir gyvenimą. Mokydamiesi atpažinti savo viduje esantį šaltinį ir dovanas, taip pat Dievo mums dovanotus žmones bei aplinkybes, tampame ne tik išmintingais tvarkytojais, bet ir atspindime Dievą bei gyvename tame pašaukime, dėl kurio buvome sukurti.
