Ką g, anąkart jau regis užsiminėme, kad yra trys sutuoktinio pasirinkimo dimensijos: filosofinė, psichologinė ir sociologinė. Filosofinė – tai žmogaus vertybės, ką žmogus galvoja apie svarbiausius gyvenimo dalykus: Dievą, vaikus ir pinigus. Svarbūs šie dalykai.
Atrodo natūralu, kad tiems, kurie tuokiasi, turėtų sutapti, bet ne visada taip būna. Kadangi jei meilė suprantama pagrindinai kaip emocija, kaip kalbėjome pirmame ciklo pokalbyje, tai ne visada pakankamai rimtai apie vertybes galvojama. Arba manoma, kad tai nieko tokio, kad, tarkime, jeigu jis nelabai tiki Dievą arba visai netiki: juk jis gali įtikėti!
Galbūt ir apie merginą taip vaikinas galvoja. Garantijos, kad atsivers, žinoma, nėra. Tačiau klausimas svarbus, vertybės turėtų sutapti. Gi kalbant apie pasirinkimo psichologiją, charakterius, jų sutapimas yra sąlygiškas. Sakoma, kad priešybės traukia – ir dažnai matoma, kad vyro ir žmonos temperamentai – pavyzdžiui, ji „greita“, o jis „lėtas“ – yra skirtingi ir vienas kitą papildo. Kita vertus, egzistuoja ir charakterių „sutapimo“ dimensija – kai žmonės mėgsta tuos pačius dalykus, panašiai leisti laiką, jaučia, lyg vienas kitam „giminingi“. Tad charakteriai gali ir sutapti, ir būti skirtingi.
Dar Aristotelis sakė, kad bendros vertybės suriša priklausomai nuo to, kokio jos yra lygio. Tarkime, du geri finansininkai, biržų akcijų virtuozai, finansinių rinkų specialistai yra vienijami troškimo uždirbti kuo daugiau ir gali gerai bendradarbiauti. Tai yra tam tikras vertybių sutapimas. Galima galvoti, kad tai visai neblogas dalykas.
Tačiau senasis Aristotelis taip pat sakė, kad geriau yra sutarti ties aukščiausiais gyvenimo dalykais. Dievo jis ten neįvardino, tačiau Aristoteliui didžiausios vertybės buvo artimos toms, kuriomis gyvena Dievo siekiantis žmogus (asmuo turi siekti tikrosios laimės, kuri kyla iš augimo dorybėje ir išmintyje, o geriausias gyvenimo tikslas, skirtas išsilavinusiam elitui – amžinųjų, dieviškų tiesų kontenpliavimas).
Krikščioniškai kalbant – giliausia vertybė yra Dievas, Kristaus sekimas. Jeigu vaikinas ir mergina seka Kristumi, vyras ir žmona seka Kristumi, vakare pasikalba, kaip jiems sekėsi sekti Kristumi – kaip kalbama Imitatio Christi, žymiajame devotio moderna, šiaurės Renesanso autoriaus Tomo Kempiečio veikale – santuokos ir meilės sėkmė jau beveik garantuota.
Kita vertus, net ir tokiu atveju ne visada, kadangi kartais matome tokį kontrastą, kada žmogus turi geras vertybes, bet silpną charakterį, jeigu taip jį įvardinsime. Tuoj apie tai kalbėsime.
Bet prieš tai dar pabrėžkime sutarimo dėl giliausių vertybių svarbą: jei sutariama dėl Dievo, kiti dalykai natūraliai susiklostys gerai. Požiūris į didesnius ir mažesnius dalykus: pinigus, vaikus, karjerą, atostogas, mašinas, valgį… Tikėjimas yra giliausias vertybinio sutarimo pagrindas. Apie jį draugaujant dažnai negalvojama todėl, kad, kaip jau minėjome, meilė yra sumažinama iki emocijos, ji stovi tarsi ant vienos kojos. Užmirštama, kad svarbiausioji meilės dalis yra draugavimas, gebėjimas būti draugu.
Svarbi ir pasirinkimo psichologija – charakteris. Ką reiškia charakteris, žmogaus būdas? Jį lemia du dalykai: temperamentas ir asmenybės susiformavimas, raida. Yra keturi Hipokrato ir Galeno aprašyti „klasikiniai“ temperamentai: sangviniškas, choleriškas, melancholiškas ir flegmatiškas. Dabar jie yra, žinoma, gerokai patikslinti.
Temperamentą apibūdina nervų sistemos reagavimo į impulsą savybės: jų yra išskiriama bent dešimt. Vieno žmogaus nervų sistemai reikia stipraus triukšmo, kad sureaguotų, kito žmogaus – užtenka silpno, reakcija užtrunka ilgai ar trumpai, reakcija atsiranda greitai ar lėtai, ir panašiai. Šie dalykai yra paveldimi.
Žinome, kad žmonės yra skirtingi. Mamos, kurios turi daug vaikų, kartais pasako, kad dar vaikeliui būnant įsčiose jos žinojo, koks čia žmogus pagal jo ar jos elgesį. Kūdikiai taip pat kartais iškart matomi kaip skirtingi žmonės. Iš tiesų čia reiškiasi genetika, temperamentas, ir galbūt ne tik nervų sistemos būdas reaguoti impulsą, tačiau ir tam tikros nuotaika, žmogaus savybės. Pavyzdžiui, koks nors berniukas primena savo senelį – labai panašus ir t.t.
Tai yra paveldimi bruožai, tačiau taip pat svarbu ir žmogaus raida: ypatingai emocinės sistemos raida, kuri lemia pasaulėjautą. Pasaulėžiūra yra žmogaus gyvenimo filosofija, apie kurią ką tik kalbėjome, o pasaulėjauta tai yra tai, kaip tu jautiesi, kaip tu jauti pasaulį, save, kitą žmogų. Ar tu gerai jautiesi pasaulyje, ar turi bazinį pasitikėjimą kalbant Eriko Eriksonu terminais, tokį bazinį pasitikėjimą pasaulio gerumu.
Tai yra emocinė sistemos savybė. Iš dalies paveldima, bet labiau susiformuoja ankstyvais kūdikio mėnesiais ir metais. Dabar plačiai žinoma Johno Bolby prieraišumo teorija, kuria sekant jau po 12 mėnesių amžiaus berniukui ar mergaitei eksperimentinėje situacijoje galima nustatyti, kokio tipo prieraišumu vaikas yra prisirišęs prie mamos. Prieraišumo tipas ir lemia vaiko bazinį pasitikėjimą gyvenimo gerumu, arba nepasitikėjimą.
Šie dalykai formuojasi labai anksti. Faktiškai iki trijų metų amžiaus labai daug jau padaryta šioje srityje žmogaus raidoje. Iki šešių, na, iki 10 metų vis formuojasi emocinė sistema, kuo toliau tuo mažiau. Paauglystė, žinoma, irgi svarbu, tačiau kuo jaunesnis žmogus, tuo labiau toji emocinė sistema yra labili ir pasiduodanti formavimui, panašiai kaip minkštas molis gerai pasiduoda formos suteikimui.
Emocinės sistemos mes nepasirenkame, kaip nepasirenkame savo skrandžio ar kažkokių kitokių kūno savybių. Juk būdami 12 mėnesių ar dviejų metų, mes iš tikrųjų nieko negalime pakeisti savo emocinėje aplinkoje: nei tėčio, nei mamos reakcijų, kurios ir formuoja vaiko emocijas. Tai, kas vadinama mūsų laikais psichologinėmis problemomis, didele dalimi yra emocinės sistemos problemos: skausmai, dėl kurių mes nesame atsakingi, o taip pat ir mūsų tėvai iš tiesų nėra kalti dėl vienokios ar kitokios savo emocinės sistemos.
Žinoma, jeigu jų elgesys neperžengia tam tikrų normos ribų, nėra smurto, akivaizdaus pykčio protrūkių ir panašiai. Žymus anglų psichoanalitikas Donaldas Winnicottas kalba apie tai, kad mes teisingai sakome, kad tėvų asmenybės daug lemia vaiko charakterio formavimuisi. Tačiau galime kalbėti tik apie priežastį, o ne apie kaltę.
Žinomi, taip sakant, juokingi ar liūdni atvejai, kada žmogus grįžęs iš psichoterapeuto konsultacijos, kurios metu nagrinėjamos emocinės sistemos savybės – kaip susiformavo ta emocinė sistema, kas ten veikia, vaikystės dinamika ir panašiai – parėjęs namo, jis pateikia savo tėvams „sąskaitą“. Sako, jūs taip ir anaip gyvenot ir taip ir anaip veikėt, taip ir anaip mane psichologiškai traumavot ir prašom man tą sąskaitą dabar apmokėti. Jūs esate kalti, kad aš toks susiformavau, kad aš turiu tokių savybių ir panašiai. Žinoma, skamba gana juokingai. Deja, kartais taip atsitinka ir kaip minėjau, Donaldas Winnicottas sako, kad kiekvieno žmogaus psichologinių problemų priežastis yra tėvų asmenybių ypatybės, tačiau apie kaltę kalbėti sunku.
Emocinės sistemos mes nepasirenkame, kaip nepasirenkame savo skrandžio ar kažkokių kitokių kūno savybių.
Tas pats žmogus, kuris grįžęs iš psichoterapijos tėvams pateikinėja tas „sąskaitas“, gali geriau pagalvoję suprasti, kad jam pačiam nėra lengva pakeisti savo emocijų spalvą, reakcijų intensyvumą, trukmę ir panašiai. Su emocijomis nėra labai lengva susitarti. Jos nepaklūsta tironiškam valdymui. Kaip sakė Tomas Akvinietis sekdamas Aristoteliu, su emocijomis reikia derėtis diplomatiškai. Reikalinga „politinis“ valdymas: emocijas suprasti, įvardinti, išsiaiškinti iš kur jos kyla, su jomis „kalbėtis“. Tada mes turim didesnę galimybę jas valdyti. Iš tiesų tai subtilus dalykas. Tad kaltinti savo tėvus – žiūrėkite, jūs mane tokį išugdėte, aš čia toks per daug piktas, neramus ar kažko nedrįstu“ – iš tiesų yra nelogiška. Jiems savo emocijas valdyti gali būti lygiai taip pat sudėtinga kaip ir „nukentėjusiajam“.
Kaip minėjome, kartais būna situacijų, kada žmogus turi geras vertybes – tarkime, tiki į Dievą, nėra materialistas, yra rūpestingas ir atsakingas – tačiau silpnokas jo charakteris. Ir todėl pažinus žmogaus gyvenimo filosofiją, dar reikia pažinti ir jo psichologiją.
O kaip tai įvyksta? Lėtai. Jeigu vertybes galima pažint greitai, užtenka kalbėti apie tai – ir nebūtinai mėnulio šviesoje, kada romantiškos emocijos stabdo prefrontalinės žievės veiklą, kuri atsakinga už mąstymą ir sprendimus. Kalbėti geriau dienos šviesoje, taip pat draugų grupėje: apie Dievą, vaikus, pinigus, bioetiką, gender teoriją, homoseksualumą, eutanaziją, prezidentą Trumpą, Ukrainą – taigi, bet ką. Problema ta, kad apie tai mažokai kalbamasi, arba emocijų įtakoje, estrogeno ir testosterono palaiminančio veikimo įtakoje, smegenys bet kokią iš to žavaus asmens sklindančią informaciją nuspalvina rožine spalva. Tada žmogus atrodo ypatingai protingas ir geras, išmintingas, santūrus, energingas ir panašiai.
Tačiau iš tiesų reikia laiko, kad suprasti, ar tai, ką žmogus kalba, yra tiesa, ar tuo jis ir gyvena. Ir dar svarbiau, koks gi jis yra žmogus, kaip jis reaguoja į kitą žmogų, ar jis moka draugauti, ar gali būti draugiškas su kitais žmonėmis, ar jis draugiškas tik su manimi, kadangi aš labai žaviu jį arba ją. Koks jo santykis su broliais, seserimis, jei tokių turi, koks jo santykis su tėvais, iš kur jis ar ji ateina?
Reikalinga gerokai padraugauti. Ir kaip jau Aristotelis yra pastebėjęs, draugystės noras ateina greitai, o draugystė lėtai. Aristotelis kalbėdavo trumpai. Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, kaip sakoma, kad tu dar negali laikyti draugo to žmogaus, su kuriuo nebuvai susipykęs. Galima norėti, kad susipykimas nebūtų per daug stiprus, bet visko būna. Svarbiausia, kad draugai galėtų paskui vienas kitą suprasti, išsiaiškinti, kaip čia buvo, kieno klaida, kas neišlaikė geranoriško požiūrio, išspręsti tą nesutarimą. Žodžiu, reikia padraugauti ilgiau.
Reikia, kad tas draugavimas vyktų smegenims esant laisvoms nuo per didelio oksitocino kiekio kraujuje – hormono, kuris du žmones suriša. Tai labai geras poveikis, jeigu verta prie to žmogaus prisirišti. Jeigu neverta, oksitocinas gali daryt meškos paslaugą. Jam veikiant sunku objektyviai vertinti kitą žmogų. Galima galvoti, kad, na va, truputį ir kyla įtarimų, koks jo tas charakteris, ar galų gale ir tos vertybės ne taip jau aišku ar gilios, tačiau nebepavyksta laisvai spręsti, kadangi įvyko toks tam tikras „susiklijavimas“ dviejų asmenų.
Ypatingai tai vyksta intymių, gimtinių santykių metu: didžiulė oksitocino koncentracija, veikianti vyro ir moters smegenyse, ir šie du asmenys tiesiog susiriša. Gamta ir jos kūrėjas Viešpats Dievas taip jau surentė, kad tėtis ir mama būtų kartu, kad jie per daug nesipyktų, kad vienas kitam atleistų, kad galėtų susituokę žiūrėt vienas į kitą, kaip yra sakoma, truputį primerktomis akimis, kas yra visai neblogai. Bet prieš susituokiant ir draugaujant reiktų žiūrėti atmerktomis akimis. Nes tada galim matyti, ar verta prie šito žmogaus prisirišti. Apie draugystės dinamiką kalbėsime vėliau.
Išties reikalinga išmintis. Jos trūksta, nes labai daug jausmų mūsų gyvenime. Turbūt, kad galima kalbėti apie homo sapiens palaipsnišką ištirpimą homo sentimentalis „tirpale“. Labai esame jausmingi, sprendžiame apie tai, kas teisinga ar neteisinga pagal tai, kaip jaučiamės. Tai – epochinės problemos, matomos jau Renesanso metu, paskui ypatingai Apšvietos periode. Gerai „jausmo žmogų“ reprezentuoja charizmatiška Žano Žako Ruso asmenybė. Gyvename tokio žmogaus supratimo laikais, nors ir retai apie tai pagalvojame.
Per mažai mąstome. Pagalvoti verta ne tik apie žmogaus charakterį, bet ir apie sociologinę pasirinkimo dimensiją. Ką tai reiškia? Reikia įvertinti amžiaus, išsilavinimo ir socialinės padėties skirtumus. Iš tiesų galbūt mažiau svarbios ši dimensija negu filosofinė ir psichologinė, tačiau verta ir į ją atkreipti dėmesį.
Dideli amžiaus skirtumai, dideli išsilavinimo skirtumai, dideli socialinės klasės skirtumai kuria sunkumą. Socialinė klasė mūsų geografinėje platumoje nėra ypatingai svarbus dalykas, kadangi visi ateina iš skurdžių komunistinio režimo prislėgtų šeimų. Tačiau matome, kad visuomenė diferencijuojasi ir socialinė bei turtinė padėtis tampa vis svarbesnė. Vis dėlto amžiaus ir išsilavinimo skirtumai yra dar svarbesnis klausimas. Jeigu skirtumas didelis, verta pamąstyt, ar tai yra gerai.
Kartais gali būti ir gerai. Galbūt iš tiesų tas 40-tmetis džentelmenas vesdamas 25 metų merginą, ilgai, gražiai, garbingai iki kol surado šią merginą gyveno, valdė savo gimties galią, buvo stiprus žmogus, ir, atėjus laikui nebebūti vienam ir vienišam, ją susirado surado ir vedė. Iš tiesų ne toks jau dažnas toks scenarijus. Dažniausiai 40-metis džentlmenas turi už savo nugaros pakankamai sudėtingą gyvenimą. Ir gali būti, kad, kaip sako Alfredas Adleris, tokioje situacijoje vyras ieško jaunesnės merginos, kad ji būtų jam kaip tarnaitė, būtų „žemiau“, kad būtų jam lengviau ją valdyti. Toks tirono – vergo santykis, griežtai jį įvardinant, nebūtinai yra sąmoningai suvoktas, tai pasąmonės dalykai, tačiau iš tiesų draugystė galima tarp lygių. Jeigu draugystė yra meilės dalis, du žmonės turėtų jaustis lygūs. Amžiaus skirtumas nepadaro vieno žmogaus viršesniu.
Taip pat išsilavinimo skirtumas nepadaro kito žmogaus viršesnio. Galbūt ji turi mokslų daktaro laipsnį, o jis yra vairuotojas, baigęs 10 klasių. Ką čia sakytų Alfredas Adleris?
Ši situacija jam atrodytų įtartina. Sakytų, kad ši mergina turi viršenybės siekimą savo širdyje, visada kylantį nevisavertiškumo jausmo ir nori sau tarno. Ar būtinai taip? Ne. Kas čia galėtų išgelbėti vairuotoją ir fizikos mokslų daktarę jų meilėje? Žinoma, Viešpats Kristus. Jei tikrai jie Juo seka, gali būti, kad bus puiki šeima, puiki harmonija – bet kaip suprantame, dalykas tikrai retas. Taigi, verta pagalvot apie tokius skirtumus, ką jie kalba, ar tai yra tikrai meilė, linkėjimas kitam gero, noras, troškimas rūpintis mylimojo gyvenimu ir augimu – ar, kita vertus, čia veikia kažkokie kitokie, mažiau vertingi ir nesuvokti psichologiniai motyvai, kurie tą meilę, žinoma, daro silpnesnę.
Šie dalykai – pasirinkimo psichologija, filosofija ir „sociologija“ – reikalingi labiausiai žmonėms, siekiantiems netolimoje ateityje sukurti šeimą. Tačiau apie tai galim kalbėti ir su paaugliais, galbūt ir su vaikais. Ar norėtum vesti aristokratę, jeigu tokią sutiktum, labai turtingą žmoną? Ar norėtum turėt turtingą vyrą? Koks galėtų būti amžiaus skirtumas tarp jūsų, kokio charakterio būsimas sutuoktinis turėtų būti, ar turi tikėti Dievu – viskas yra suprantama, vaikai yra protingi, galima pradėti jau tada. Tad čia pradžia. O kaip ta draugystė vystosi ir ką daryti, kad neištirpinti proto emocijose, kad išlaikyt bent dalelę Homo sapiens meilės nuotykiuose, didžiajame meilės nuotykyje, kalbėsime kitą kartą. Sėkmingai tuo tarpu.
