Prieš žengdamas į dangų, Jėzus paliepė mokiniams laukti Tėvo pažado: „Jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 5. 9).
Po Jėzaus įžengimo į dangų mokiniai laikėsi drauge vienoje vietoje; meldėsi ir laukė Jėzaus pažado išsipildymo. Sekminių dieną mokiniams besimeldžiant, „staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2, 2–4).
Prie apaštalų namo subėgę įvairių tautybių žmonės stebėjosi, kad jie visi girdi apaštalus kalbant jų kalba. Apaštalas Petras susirinkusiems kalbėjo apie Jėzų Mesiją, kuris buvo prikaltas prie kryžiaus ir kurį Dievas prikėlė iš numirusiųjų: „Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai“ (Apd 2, 32). Žmonės klausė apaštalus: ką jie turėtų daryti? Apaštalas Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 38). Tą dieną apaštalai pakrikštijo tris tūkstančius žmonių; gimė Kristaus Bažnyčia, į kurią susiburs įvairiausių tautybių žmonės.
Švęsdami Sekmines, turime progą pamąstyti apie savo santykį su Šventąja Dvasia: ar leidžiame jai veikti mūsų gyvenime?
Per Sekmines minime Katalikų Bažnyčios gimtadienį. Lietuvoje Katalikų Bažnyčios gimtadienis buvo tik XIII amžiuje, kai pasikrikštijo karalius Mindaugas, tačiau spartus augimas vyko vėliau, Jogailos ir Vytauto valdymo laikotarpiu.
Švęsdami Sekmines, turime progą pamąstyti apie savo santykį su Šventąja Dvasia: ar leidžiame jai veikti mūsų gyvenime? Ji ateina pas mus Krikšto dieną, tačiau mes esame laisvi leisti Jai veikti mūsų gyvenime arba statyti užtvaras. Ta užtvara, neleidžianti veikti Šventajai Dvasiai, yra mūsų daromos nuodėmės. Dėl to apaštalas Petras ir ragino tautiečius atsiversti, tai yra palikti nuodėmės kelią.
Pati pavojingiausia nuodėmė, kliudanti veikti Šventajai Dvasiai žmogaus gyvenime, yra puikybė. Šventojo Rašto Pradžios knygoje yra pasakojimas apie dangų siekiančio Babelio bokšto statybą. Žmones jautėsi labai galingi, beveik kaip dievai, tačiau puikybė juos pražudė. Dievas už tai juos nubaudė, jie pradėjo nesusikalbėti, ir dangų siekiantis bokštas liko nepastatytas.
Ši tolima istorija žmonijos istorijoje nuolat atsikartoja. Dabartiniu metu mes matome didelį nesusikalbėjimą tarp pasaulio galingųjų, kurie irgi stato „Babelio bokštus“. Žiaurūs karai Ukrainoje, Irane ir kituose pasaulio kraštuose yra natūrali pasekmė puikybės padiktuotų sprendimų.
Kad visuomenėje ir pavienio žmogaus širdyje veiktų Šventoji Dvasia, kaip dangiškasis Globėjas, reikia žengti nuolankumo žingsnį. Pirmosiose Sekminėse ant apaštalų nužengė Šventoji Dvasia tik todėl, kad jie buvo nuolankūs. Jėzui įžengus į dangų, jie liko nežinioje, kaip viskas toliau klostysis. Jie meldėsi ir pasitikėjo, kad Dievas jų neapleis. Ir neapleido.
Sekminėse nuolankiai melskime: „Viešpatie, atsiųsk Šventąją Dvasią ir atnaujink mūsų gyvenimą!“
