Šįkart susitikimo iniciatoriais buvo ne „Šeima 2050“, bet Panevėžio miesto savivaldybės Šeimos taryba. Dėkojame ir labai vertiname jų pakvietimą tapti organizaciniais diskusijos „Demografiniai iššūkiai ir šeimos politika“ partneriais.
Skirtingai nei partnerystė kaip bendro sugyvenimo forma, pakeičianti šeimą, šio pobūdžio organizacijų partnerystės yra vienas iš iniciatyvos siekių – manome, kad tai gali labai teigiamai prisidėti šeimos politikos gerinimo Lietuvoje.
Panevėžyje miršta dvigubai daugiau žmonių nei gimsta
Panevėžiui pirmiausiai rūpėjo Panevėžio problemos ir pasilyginimas su Šiauliais. Todėl diskusija pradėta nuo Panevėžio miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos Loretos Guokės pateiktos Panevėžio m. demografinės situacijos apžvalgos ir tendencijų.
Statistinės analizės išvados netenkino niekieno. Ne tik mūsų, iniciatyvos bei savivaldybės narių, bet ir į diskusiją susirinkusių Panevėžio miesto vicemero Deivido Labanavičiaus, Panevėžio savivaldybės Švietimo skyriaus vadovės, Panevėžio atstovų Seime Modestos Petrauskaitės, Ramūno Vyžinto ir Andriaus Busilos, taip pat gana gausaus būrio į diskusiją susirinkusių Panevėžio įvairių organizacijų, visuomenininkų, Bažnyčios atstovų.
Dėl to, kad situacija yra labai bloga ir kad būtina ją taisyti sutarėme be išimties visi. Šiais laikais Panevėžyje miršta dvigubai daugiau žmonių nei gimsta.
L. Guokė dar pridūrė, jog akivaizdu, kad Panevėžiui pirmiausiai reikia orientuotis į jaunimo politiką.
Šeimos politikos prioritetai
Pasisakė ir mūsų iniciatyvos atstovas dr. Rimantas Jonas Dagys. Susitikimo pradžioje jo pirmininkas ir moderatorius Panevėžio m. savivaldybės Šeimos tarybos pirmininkas Aurentas Grubinskas akcentavo, kad demografinės ir šeimos politikos geresniam supratimui ypač svarbi buvo mūsų kartu su Seimo laikinąja Šeimos politikos grupe organizuota tarptautinė konferencija sausio 14 d. Seime.
R. Dagys ir pristatė tai, kaip atrodo ne tik Panevėžys, bet ir visa Lietuva pasaulio kontekste demografiniais ir šeimos politikos klausimais pranešimu „Vakarų pasaulis ir ypač Lietuva išmiršta. Ką darome ne taip?”
Galiausios jo išvados dėl demografijos gerinimo per šeimos politiką buvo trys: šeimos politika turi būti formuojama remiantis dviem skirtingais poliais, kurių prioritetinis – kultūriniai ir vertybiniai pokyčiai, visų pirma pagarbos šeimai atkūrimas, o tik po to turėtų sekti įvairios socialinės ir ekonominės programos bei kitos priemonės.
Kitaip tariant, jauni žmonės pirmiausiai patys turėtų norėti šeimos ir vaikų, jiems tai turi būti aukščiausia vertybė, o ne 22 vietoje kaip kad Latvijoje (panašu, kad ir Lietuvoje). Tuomet dar reikia nepamiršti, kad tie jauni žmonės Lietuvoje jau yra vakariečiai ir yra pratę prie gana gero ir patogaus gyvenimo. Net ir norėdami susilaukti vaikų jie gali įsibaiminti visokių socialinių-ekonominių kliūčių, kurios, jiems auginant vaikus, gali jiems trukdyti gyventi geriau ir patogiau arba tuos vaikus tinkamai išauginti.
Būtent čia jau jiems į pagalbą turėtų ateiti valstybė įvairiomis socialinėmis-ekonominėmis priemonėmis, kurios jau kainuotų ir dalį BVP. Tokia buvo ir minėtos konferencijos išvada, tokiu pagrindu mes kartu neseniai pateikėme Seimui Švietimo, Kultūros pagrindų ir Lietuvos Nacionalinio radijo ir televizijos įstatymų pakeitimų projektus.
Priemonių tarsi netrūksta
Pradžioje atrodė, kad mūsų Seimo nariai šio R. Dagio pranešimo arba neklausė, arba neišgirdo. Vienas po kito pradėjo kalbėti apie tai, kad yra daug regioninių, ekonominių, socialinės pagalbos problemų, reikia visaip gerinti socialines, ekonomines, infrastruktūrines priemones jauniems žmonėms, tik dar neaišku kaip.
Nes iš kitos pusės, yra suskaičiuota, kad Lietuvoje iš viso yra taikomos net 127 pačios įvairiausios socialinės-ekonominės priemonės visoms šioms problemoms spręsti. Palyginimui tenka pastebėti, kad Vengrija apsieina su 30 priemonių ir jai sekasi daug geriau nei Lietuvai.
Tuomet kai kurie savivaldybės nariai, o taip pat ir vienas Seimo narys pastebėjo, kad Panevėžyje, kaip ir pačioje Lietuvoje, tikrai ne taip ir blogai: yra infrastruktūra, yra ir paslaugos, netgi jų nemažai. Visai neblogos dargi yra ir Darbo kodekso garantijos mažus vaikus auginančioms mamoms ir tėčiams.
Kai kas pastebėjo, jog dažnai būna ir taip, kad tos paslaugos ir garantijos netgi nėra išnaudojamos. Svečiai iš Seimo, kurie visi buvo socialdemokratai priminė, kad jie didino ir pinigines išmokas vaikams. Nors tai tiesa, bet demografijos rodikliuose ji niekaip neatsispindi.
Prieštaringi pasiūlymai
Tenka pripažinti, kad daugelyje Afrikos šalių infrastruktūra, viešosios paslaugos ir socialinės garantijos yra gerokai silpnesnės, o ekonominės ir pragyvenimo sąlygos – sudėtingesnės nei Lietuvoje.
Be to, kai kuriose valstybėse kasdienybę ženklina kariniai konfliktai, smurtas ir nuolatinis nesaugumas – tai ne hipotetinė grėsmė, o reali patirtis. Vis dėlto net ir tokiomis aplinkybėmis gimstamumas Afrikoje išlieka daugiau nei keturis kartus didesnis nei Lietuvoje.
Pasigirdo ir labai keistų paaiškinimų, kad dabar socialdemokratai demografijos problemą pirmiausiai išspręs su Dirbtinio apvaisinimo įstatymu ir net buvo minimas Reprodukcijos teisių (abortų skatinimo) įstatymas. Akivaizdu, kad bent dabartinėje Seimo daugumoje stokojama pačios problemos esmės suvokimo.
Natūralu, kad tuo pačiu stokojama nors truputį aiškesnės pačios šeimos politikos krypties, siūlymai prieštarauja vieni kitiems. Kai kurie yra nukreipti prieš demografijos gerinimą, o ne už jį. Su visomis tomis 127 priemonėmis – visiškas chaosas.
Patys Seimo nariai skundėsi, kad nebesusigaudo kas ir už ką yra atsakingas. Už vieną priemonę atsakingos 8 skirtingos įstaigos, už kitą – gal tik 4, už trečią – ir išvis nebeaišku, per sunku susigaudyti.
Ramūnas Vyžintas pasakojo, kad socialdemokratai tikrai sieks bendro ir ilgalaikio visų partijų nacionalinio susitarimo dėl demografijos, kurį siūlo ir iniciatyva „Šeima 2050“. Pranešta, kad Seimo Ateities komitete, kur jie tą procesą ir pradėjo, ruošiama rezoliuciją, kurioje – jau net 137 (!) priemonės, skirtos skatinti demografijai.
Panašu, kad eilinių – amžinų chaotiškų struktūrizacijų-restruktūrizacijų įspūdis susidarė ne tik man, bet ir daugumai diskusijoje dalyvavusių.
Nėra išsamių tyrimų
Nacionalinės Šeimos Tarybos (NŠT) prie Seimo laikinoji pirmininkė dr. Lijana Gvaldaitė, kuri atvyko su savo komanda, kalbėjo kad pagal Šeimos stiprinimo įstatymą (beje, jį mūsų svečiai iš Seimo žadėjo irgi „stiprinti“) jos vadovaujama institucija buvo numatyta kaip koordinuojanti, struktūrizuojanti, tam tikra centrinė šeimos politikos ašis.
Jos veikimas iki galo neužtikrinamas iki šiolei, tačiau šiuo metu tie patys socialdemokratai yra išėję su iniciatyva visas NŠT funkcijas panaikinti ir palikti iš jos dar vieną beprasmį organą. Taigi, prieš tai buvo ilgai kovojama, kad tokia institucija pagaliau atsirastų, dabar turbūt bus ilgai kovojama, kad ji būtų panaikinta.
NŠT bent jau bando įvesti Šeimos politikos stebėsenos indeksą, pagal kurį būtų įmanoma pagaliau nors įvertinti visos tos gausybės priemonių ir priemonėlių efektyvumą. Tiesa, asmeniškai pasikalbėjus su Lijana, mano nuogąstavimai, kad pradžiai trūksta tyrimų, kurie leistų tų priemonių tikslingumą pagrįsti, pasitvirtino. Jei tik Šeimos institutas arba Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija sulauks jūsų palaikymo, šie tyrimai bus atlikti minėtų organizacijų pastangomis.
Taip pat Lijana pasiūlė pabandyti susivokti kaip dabar mąsto ir kuo gyvena mūsų jaunimas. Ji pati dirba dėstytoja, todėl daug su jaunais žmonėmis bendrauja. Jos pastebėjimais nebūna, kad iki 25 m. amžiaus žmonės išvis sau keltų klausimus apie šeimą ir vaikus, o ir dažnas trisdešimtmetis pasako, kad jam galvoti apie šeimą dar labai per anksti. Kaip tokiomis aplinkybėmis galima tikėtis didesnio gimstamumo? Tuo metu tiksi jų biologinis laikrodis, o Seime vyksta aršūs debatai kaip kuo labiau skatinti dirbtinį apvaisinimą.
Daugiavaikės šeimos be pagarbos
Vėliau kalbėjusi prof. dr. Vilija Targamadzė, garsi edukologė ir buvusi Seimo narė, taip pat sureagavo į diskusiją teigdama, kad dabartinio Seimo požiūris į šių problemų sprendimą yra absurdiškas netgi grynai vadybiniu požiūriu. Pasak prelegentės, pirmiausia pradedama nuo klausimo „Kaip padaryti?“ sprendimo, prieš tai net nepabandžius atsakyti į klausimus „Ką ir kodėl daryti?“.
Bent keli kalbėję žmonės prisistatė tiesiog mamomis arba tėčiais. Gana emocingai kalbėjo trijų vaikų mama, kuri pritarė „Šeima 2050“ ir mano atskirai išsakytoms nuomonėms, pabrėždama, kad ne dėl kažkokių socialinių paskatų ar garantijų ji norėjo daug vaikų, nori ir dar. Tai – požiūrio klausimas.
Seimo politikai pirmiausia turėtų spręsti LRT veiklos klausimus – institucijos, kuri, ne visada laikosi įstatymų ir formuoja šeimai nepalankią informacinę aplinką. Tačiau ne mažiau svarbus ir kasdienis dėmesys bei pagarba šeimoms, ypač daugiavaikėms, kurių reali situacija dažnai lieka nuošalyje. Pavyzdžiui, kalbėtojos mama, užauginusi net 16 vaikų, šiandien gyvena skurde ir nesulaukia deramo dėmesio.
Tuo pat metu daug lemia ir, atrodytų, smulkūs, bet esminiai dalykai – nuo vaiko pinigų iki patogios infrastruktūros, galimybės lengvai pasiekti reikiamas vietas. Todėl žmogui, apsisprendusiam kurti gausesnę šeimą, Lietuvoje itin svarbūs tampa socialiniai aspektai.
Šiai minčiai pritarė ir keli tėčiai: pavyzdžiui, iš 27 Panevėžyje socialinio būsto laukiančių jaunų šeimų kol kas jį gavo tik trys. Kalbant apie Seimo sprendimus, daliai šeimų susidaro įspūdis, kad ne visos priemonės realiai padeda – kai kurios, priešingai, gali net apsunkinti jų padėtį.
Kalbėjo ir daugiau įvairiausių žmonių, o pats susitikimas vyko dvi su puse valandos. Turbūt daug kas jame dar liko neišsakyta. Turbūt dar daugiau pasiūlymų buvo galima pateikti.
Verčiau norisi pasidžiaugti, kad esant reikalui kalbėtis, pagaliau mums tai pavyko. Buvo išgirsti Seimo ir savivaldybės tarybos nariai bei darbuotojai, kitokių organizacijų atstovai. Lieka tikėtis, kad ir mus Seimo nariai išgirdo, bent jau galiausiai toks įspūdis susidarė.
Tikimės ir daugiau tokių susitikimų – kvieskite. O mes patys pasistengsime suorganizuoti jų ir patys. Kaip visuomet, informuosime apie tai Laikmetyje.
