Lietuvos Respublikos Seimo narių prof. V. Rakučio ir buvusio užsienio reikalų ministro A. Ažubalio viešai išsakytos nuomonės dėl vykstančio politinio susidorojimo su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) vadovu prof. A. Jakubausku rodo, kad išgelbėti ir išsaugoti jau atvirai mėginamą sunaikinti 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos valstybę vis dar įmanoma. Ir, ko gero, tai padaryti lengviau, net atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Šiandien net politiškai naiviausiam šalies piliečiui ir karščiausiam TS-LKD rėmėjui turėtų būti akivaizdu, kad po Seimo rinkimų prasidėjo atviras ir spartus Lietuvos valstybės naikinimas mėginant šliaužiančio konstitucinio perversmo keliu įtvirtinti totalitarinę neokomunizmo ideologiją grindžiamą politinę santvarką. Tai būtų neįmanoma be pagrindinės valdančiosios koalicijos partijos TS-LKD pritarimo ir aktyvaus dalyvavimo griaunant valstybę.
Tačiau yra žinoma, kad šios partijos vadovybė iki šiol sugebėdavo įtikinti daugelį savo narių ir rėmėjų, kad net tokie pragaištingi Lietuvai veiksmai kaip pastangos primesti genderistinę Stambulo konvenciją kažkokiu stebuklingu būdu padės apsaugoti Lietuvą nuo pavojingų putiniško Rusijos kėslų. Kad ir kaip sunku tai įsivaizduoti, vis dėlto buvo tikinčiųjų net ir tokiu sveiku protu neįsivaizduojamu melu ir begėdiškiausiu mulkinimu.
Ir vis dėlto šis apgaudinėjimo žaidimas baigėsi. Tik aklas gali nematyti ir nesuprasti, kad LGGRTC vadovo pakeitimas ,,nenorinčiu dalyvauti istorinės atminties karuose“ istoriku realiai reiškia, kad oficialiu valstybiniu lygmeniu kartojami 1940 metai – tai dvasinė, moralinė ir politinė Lietuvos kapituliacija prieš Kremlių. Jeigu tai įvyks – fizinė aneksija be pasipriešinimo taps tik laiko klausimu. TS-LKD įeis į Lietuvos istoriją (jeigu dar bus kam ją rašyti) kaip valstybės išdavikų ir duobkasių partija.
TS-LKD įeis į Lietuvos istoriją (jeigu dar bus kam ją rašyti) kaip valstybės išdavikų ir duobkasių partija.
Šito dar galima išvengti. Dori ir patriotiški TS-LKD nariai šiuo lemiamu momentu turi apsispręsti. Jie gali pasielgti taip, kaip Sąjūdžio laikais pasielgė Lietuvą, o ne tarnystę okupantui pasirinkę tuometinės LKP nariai. Pakako, kad ištikimų Maskvai komunistų absoliučiai dominuojamoje LSSR Aukščiausioje Taryboje atsirastų vos keli Sąjūdžio atstovai, kurie iš aukščiausios pavergto krašto politinės tribūnos pradėjo drąsiai ir atvirai kalbėti apie Lietuvos ateitį ir likimą, ir šalyje daug kas pradėjo keistis. Šių kalbų, kaip ir jų buvimo ten reikšmės, neįmanoma pervertinti.
Dabartiniame LR Seime taip pat esama patriotiškų ir ištikimų valstybei asmenų. Ypač svarbus TS-LKD frakcijai priklausančių politikų apsisprendimas šią lemtingą akimirką. Turint omenyje, kokia menka ir trapi valdančioji dauguma, pakaktų, kad nors keli iš jų išstotų iš Lietuvos išdavikų grupe netrukus galinčios galutinai tapti šios partijos frakcijos ir suformuotų atskirą VALSTYBININKŲ frakciją. Iki šiol sklandžiai vykdomas Lietuvos valstybės metodiško sugriovimo scenarijus tą pačią akimirką subyrėtų it kortų namelis.
Taip – tai iš tiesų yra tas gana retai istorijoje pasitaikantis atvejis, kai vos keleto žmonių sąmoningas ir aiškus apsisprendimas galbūt gali pakeisti vėl į politinės ir istorinės nebūties prarają stumiamos Lietuvos likimą ir ateitį. Tai – vienintelis įmanomas sprendimas šiuo valstybei kritišku momentu. Likti TS-LKD frakcijoje ir tik balsuoti prieš prof. A. Jakubausko atleidimą jau nepakanka.
Jeigu tokiam žingsniui pritrūks drąsos ir ryžto – vadinasi, bus pakartota paskutiniame anos Lietuvos vyriausybės posėdyje padaryta neatitaisoma klaida, kai valstybė buvo atiduoda sudraskyti ir nukrito į grobikų rankas be šūvio. Šiandien atėjo tokio pat masto LR Seimo narių apsisprendimo akimirka.
