Jeruzalėje veikiančios Dormitio abatijos abatas benediktinas Nikodemas Schnabelis (Nikodemas Šnabelis) perspėja dėl krikščionybės buvimo ir ateities Šventojoje Žemėje. Kreipdamasis į tarptautinės katalikiškos pagalbos organizacijos „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai“ atstovus, jis kalbėjo: „Mano baimė, kad Šventoji Žemė gali tapti savotišku „krikščionišku Disneilendu“.“
Abato teigimu, nors šventosios vietos išliktų, ateityje gali nebelikti krikščioniškų šeimų ir įprasto krikščioniško gyvenimo. „Vieta, kurioje įvyko svarbiausi mūsų tikėjimo įvykiai, rizikuoja prarasti vietinius krikščionis“, – aiškino jis.
Pasak abato Nikodemo, visų konfesijų krikščionys sudaro mažiau nei 2 proc. gyventojų. Jeruzalėje veikia 13 bažnyčių, iš jų šešios – katalikų, tačiau už šios istorinės ir liturginės įvairovės slypi labai maža bendruomenė.
Kalbėdamas apie lotynų apeigų Bažnyčią, kuri šioje įvairovėje pati yra mažuma, abatas išskyrė tris pagrindines grupes. Pirmąją sudaro arabų kalba kalbantys palestiniečiai katalikai – Izraelio pilietybę turintys katalikai, Jeruzalės gyventojai, neturintys politinių teisių, Vakarų Kranto krikščionys bei Gazos Ruožo bendruomenė.
Pastaroji, anot abato, yra ypač pažeidžiama, nes gyvena „dvigubos okupacijos“ sąlygomis – patiria karo ir blokados poveikį bei „Hamas“ kontrolę.
Antrąją grupę sudaro hebrajų kalba kalbantys katalikai – nedidelė, bet auganti bendruomenė, dažniausiai kilusi iš mišrių šeimų ir integruota į Izraelio visuomenę. „Tai naujas reiškinys“, – sakė abatas, keldamas klausimą, ką reiškia būti ir izraeliečiu, ir kataliku.
Antrąją grupę sudaro hebrajų kalba kalbantys katalikai – nedidelė, bet auganti bendruomenė, dažniausiai kilusi iš mišrių šeimų ir integruota į Izraelio visuomenę. „Tai naujas reiškinys“, – sakė abatas, keldamas klausimą, ką reiškia būti ir izraeliečiu, ir kataliku.
Trečiąją ir didžiausią grupę sudaro migrantai ir prieglobsčio prašytojai, kurių, abato vertinimu, yra daugiau nei 100 tūkst. žmonių. Daugelis jų dirba slaugos, statybos ir žemės ūkio sektoriuose, o jų padėtį jis apibūdino kaip „tam tikrą šiuolaikinės vergovės formą“.
Abatas griežtai kritikavo nežmoniškas darbo sąlygas: konfiskuojamus pasus, ribotas galimybes keisti darbdavį, šeimų išskyrimą ir teisinę sistemą, kuri faktiškai baudžia motinystę. „Sistemos akyse „nusikalstamiausias“ veiksmas gali būti pasakyti „taip“ gyvybei“, – taip jis kalbėjo apie moteris, atsisakančias aborto.
Pasakodamas apie vietos krikščionis, abatas pabrėžė ekonominio išlikimo problemą – apie 60 proc. arabų kalba kalbančių krikščionių pragyvena iš turizmo. „Paskutiniai geri metai jiems buvo 2019-ieji“, – sakė jis, pažymėdamas, kad pandemija ir konfliktai smarkiai paveikė piligrimų srautus.
Didžiausia grėsmė, anot jo, yra emigracija, nes žmonės nemato ateities. „Dažnai jie jaučiasi taip, tarsi jų buvimas niekam nebūtų svarbus“, – dalinosi abatas, pabrėždamas, kad vietos Bažnyčia laikosi pozicijos: „Mes nesame nei Izraelio, nei Palestinos pusėje – mes esame už žmogų.“
Abatas taip pat kalbėjo apie augantį priešiškumą krikščionims iš ekstremistinių žydų grupių – pasitaiko spjaudymo viešose vietose, vandalizmo, padegimų, išniekinimo atvejų ir neapykantos grafičių. Jis pabrėžė, kad šių incidentų nebegalima laikyti pavieniais, ir kritikavo kai kuriuos Izraelio valdžios atstovus dėl tokių nuostatų toleravimo, kartu pažymėdamas, kad kai kurios žydų grupės gina krikščionis ir smerkia išpuolius.
Nepaisant mažo skaičiaus, krikščionys Šventojoje Žemėje, anot abato, yra svarbaus tikėjimo paveldo liudytojai. „Nėra skelbimo be Nazareto, nėra Kalėdų be Betliejaus, nėra Velykų be Jeruzalės“, – sakė jis ir paragino: „Melskite, kad Šventojoje Žemėje būtų ateitis krikščionims!“
