Gegužės 6-ąją popiežius Leonas XIV vėl sveikino piligrimus, dalyvavusius trečiadienio bendrojoje audiencijoje, skaitė katechezę apie Vatikano II Susirinkimo konstituciją apie Bažnyčią „Lumen Gentium“, kurioje, ypač jos VII skyriuje, kalbama apie neretai pamirštamą, dažniausiai visą dėmesį atiduodant betarpiškai regimiems dalykams, eschatologinį Bažnyčios gyvenimo matmenį.
Pastarasis bendrosios audiencijos pradžioje buvo pristatytas šiomis eilutėmis iš Apreiškimo knygos:
„Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio! (Apr 7, 9–10)“.
„Žemiškoje istorijoje Bažnyčia keliauja visada žiūrėdama į galutinį tikslą – į dangiškąją tėvynę“, – sakė Leonas. Pasak konstitucijos, Bažnyčia gimė iš Viešpaties Jėzaus skelbimo apie džiugiąją naujieną – meilės, teisingumo ir taikos Karalystės atėjimą, Bažnyčios tikslas yra šią Karalystę plėsti, jai tarnauti. Turime mąstyti apie šį bendruomeninį ir kosminį Kristaus išgelbėjimo darbo aspektą, viską matyti ir vertinti iš šio galutinio horizonto perspektyvos.
Pasak konstitucijos, Bažnyčia žino, jog yra vieta ir priemonė, kur vienybė su Kristumi – per sakramentus, ypač Eucharistiją, per meilės ryšius – įgyvendinama „glaudžiau“ (žr. LG, 48), kartu pripažindama, jog per Šventąją Dvasią Dievas gali suteikti išgelbėjimą ir už regimų Bažnyčios ribų.
Pati Bažnyčia yra visuotinis išganymo sakramentas – Dievo pažadėtos taikos ir gyvenimo pilnatvės ženklas bei pasiekimo priemonė. Ji dar tobulai nesutampa su Dievo karalyste, kuri išsipildys visko pabaigoje, bet yra jos užuomazga ir pradžia. Todėl tikintys Kristumi savo žemiškojoje kelionėje susiduria ir su brandžiu gėriu, ir su kančia bei neteisingumu. Neapgaudinėdami savęs, bet ir nepuldami į neviltį jie gyvena pasikliaudami pažadu to, kuris visa daro nauja (žr. Apr 21, 5).
Todėl Bažnyčia vykdo savo misiją tarp jau Jėzaus pradėtos Dievo Karalystės ir vis dar laukiamo jos išsipildymo. Bažnyčia yra vilties sergėtoja. Jos užduotis – atmesti tai, kas žudo gyvenimą, ir neleidžia jam skleistis, stojant į vargšų, išnaudojamųjų, prievartos ir karo aukų, visų kenčiančių kūnu ir dvasia pusę.
Bažnyčia, kaip Karalystės ženklas ir sakramentas, yra žemėje keliaujanti Dievo tauta.
Bažnyčia, kaip Karalystės ženklas ir sakramentas, yra žemėje keliaujanti Dievo tauta, kuri, remdamasi galutiniu pažadu, atsispirdama nuo Evangelijos, skaito ir interpretuoja istorijos dinamiką, smerkdama visas blogio formas, žodžiais bei darbais skelbdama išgelbėjimą, kurį Kristus nori suteikti visai žmonijai, – jo teisingumo, meilės ir taikos Karalystę.
„Tad Bažnyčia neskelbia savęs. Priešingai, viskas joje turi kreipti į išgelbėjimą Kristuje“, – sakė Leonas XIV. Šioje perspektyvoje, kaip minima konstitucijoje „Lumen Gentium“, Bažnyčia pripažįsta savo institucijų žmogiškąjį trapumą ir laikinumą. Joms, nors ir tarnauja Dievo Karalystei, būdingas praeinantis šio pasaulio pavidalas (žr. LG, 48).
Nė viena Bažnyčios institucija negali būti laikoma absoliučia. Kadangi jos egzistuoja istorijoje ir laike, vykdydamos savo misija turi nuolatos atsiversti, atnaujinti formas, reformuoti struktūras, vėl kurti ryšius.
Dievo Karalystės horizonte taip pat turi būti suprastas ryšys tarp tų krikščionių, kurie šiandien vykdo savo misiją, ir tų, kurie jau baigė savo žemiškąjį gyvenimą, yra nuskaistinimo arba palaimos stadijoje.
„Lumen Gentium“ teigia, kad visi krikščionys sudaro vieną Bažnyčią, kuri yra visų tikinčiųjų vienybe su Kristumi grindžiama bendrystė, dalijimasis tais pačiais dvasiniais gėriais. Žemiškąją ir dangiškąją Bažnyčias sieja broliškas rūpestis, ypač liturgijoje patiriama šventųjų bendrystė (žr. LG, 49–51).
„Melsdamiesi už mirusiuosius ir eidami tų, kurie gyveno kaip Jėzaus mokiniai, pėdomis, mes patys esame jų palaikomi savo kelyje ir dar stipriau garbiname Dievą: pažymėti viena Dvasia ir suvienyti vienos liturgijos, kartu su tais, kurie tikėjo pirmiau už mus, šloviname ir garbiname Švenčiausiąją Trejybę“, – kalbėjo popiežius.
„Būkime dėkingi Susirinkimo tėvams už tai, kad jie mums priminė tokį svarbų ir gražų buvimo krikščionimis matmenį ir stenkimės jį auginti savo gyvenime“, – pridūrė Leonas XIV.
