Vaikystėje motinos palikta, akla ir cerebrinį paralyžių turinti 78-erių Marta Torres (Marta Tores) dešimtmečius ieškojo vietos, kurią galėtų vadinti namais. Lapkričio 9 d. Buenos Airių provincijos Kleipole (Claypole) esančiame Don Orione mažajame „Cottolengo“ centre ji savo gyvenimo istoriją papasakojo Leonui XIV – apie atstūmimą, ilgus metus trukusias paieškas, atrastą tikėjimą ir bendruomenę, kurioje pagaliau pasijuto priimta bei mylima. Klausydamasis jos liudijimo popiežius akivaizdžiai susijaudino.
M. Torres naudojasi neįgaliojo vežimėliu, o dėl fizinių apribojimų jos žvilgsnis visada krypsta aukštyn. Dar vaikystėje, likus vos dienai iki gimtadienio, ją paliko motina. „Ji išėjo iš namų ir niekada nebegrįžo“, – prisiminė moteris.
Ilgos namų paieškos
Negalia M. Torres gyvenimą pavertė sunkiu, nuolatinių iššūkių kupinu keliu. Dešimtmečius ji ilgomis valandomis gulėdavo ligoninėje ir nesėkmingai ieškojo vietos, kur galėtų nuolat gyventi bei gauti reikalingą priežiūrą. „Aplankiau daugybę vietų ieškodama, kur galėčiau gyventi, tačiau jos buvo laikinos ir man nepritaikytos“, – pasakojo ji.
Ilgos paieškos baigėsi, kai M. Torres atrado Don Orione mažąjį „Cottolengo“ centrą – šv. Luigi Orione įkurtą įstaigą, priimančią žmones su negalia ir kitus pažeidžiamus asmenis. „Man tai buvo šviesos švyturys, nušvietęs mano gyvenimą. Tai buvo ne tik vieta gyventi, bet ir vieta, kur mane priėmė, suteikė namus ir mylėjo“, – liudijo moteris.
Šiame centre kartu su ja gyvena dar 410 įvairią negalią turinčių žmonių. Pasak M. Torres, bendruomenė ją priėmė be išlygų ir padėjo įveikti ilgus metus lydėjusį atstūmimo jausmą. „Jie padėjo man nebesijausti atstumtai, nes po tiek ieškojimų, kai nieko neradau, jaučiausi atstumta. Tačiau čia esu tokia laiminga, kad visa tai liko praeityje“, – dalijosi ji.
Tikėjimas tapo atrama
M. Torres pabrėžė, kad viena didžiausių „Cottolengo“ centre gautų malonių buvo tikėjimas į Jėzų Kristų. Tikėjimas jai tapo atrama gyvenant su negalia. „Dievą giliai pažinau per žmones, kurie lydėjo mane maldoje“, – kalbėjo ji.
Norėdama padėti panašioje padėtyje esantiems žmonėms, M. Torres parašė knygą apie savo gyvenimo patirtį. Baigusi liudijimą ji įteikė jos egzempliorių Leonui XIV – kaip padėkos ženklą ir kartu norėdama suteikti balsą tiems, kurie susiduria su panašiais išbandymais.
„Noriu, kad mano istoriją žmonės žinotų ir išgirstų, nes noriu daryti gera. Noriu, kad ji padėtų kitiems žmonėms, gyvenantiems panašioje situacijoje, kad jie žinotų: nėra vieni ir turi teisę būti priimti, mylimi bei gerbiami“, – pabrėžė M. Torres.
Įteikdama knygą popiežiui moteris pridūrė: „Ši knyga yra mano gyvenimo dalis. Dovanoju ją tau dėkodama Dievui už visa, ką Jis man davė. Taip, buvo daug kryžių, bet ir daug dovanų.“
