Savo paties ir daugelio bendradarbių bei seminaristų gyvenimų pavyzdžiuose pastebiu vienybės ir nuoseklumo siekį, panašų į tą, kurį randame šventųjų gyvenimuose. Tai nuoseklumo paieška tarp didžiųjų idealų – paaukoto gyvenimo, nuolatinio atsidavimo, darbo prasmės – ir jų gana „klampaus“ įgyvendinimo sudėtingame ir trapiame žmogiškume.
Šis kunigams iškeltas iššūkis sekti Kristų nėra naujas, tačiau jis įgauna ypatingą reikšmę dabartiniame kontekste, kuris neišvengiamai daro įtaką kunigiškosios tarnystės supratimui.
Mūsų laikmetį Vakarų pasaulyje žymi drastiškas kunigų skaičiaus mažėjimas, vis didėjanti dechristianizacija, giluminiai Bažnyčios kraštovaizdžio pokyčiai, seksualinio ir dvasinio išnaudojimo atskleidimų pasekmės, taip pat diskusijos apie sinodiškumą ir pasauliečių vaidmenį.
Šiame kintančiame kontekste nereikia leisti, kad kunigo figūra ir jo tarnystės prasmė išnyktų pagal trumpalaikių mąstymo srovių kaprizus, taip pat neverta spėlioti apie kunigo sociologinę ateitį, bet veikiau reikia priminti, kad jo tikslas išlieka pašventinimas, siekiant tarnystės ir per tarnystę. Todėl svarbu įžvelgti tai, kas išlieka pastovu, kas yra šventumo siekio pagrindas ir kryptis, bei šiomis precedento neturinčiomis aplinkybėmis atpažinti geriausius būdus, kaip šiandien gyventi kunigystę.
Reikia pažymėti, kad kunigų trūkumas sukelia vis didesnį spaudimą siekti veiksmingumo. Gali kilti pagunda siekti produktyvumo tarnystėje, bandant atsakyti į daugybę prašymų tų, kurie ieško Dievo, arba į tūkstantį ir vieną būdą, kuriuo Šventoji Dvasia mus įkvepia, kad skelbtume Evangeliją ir ja gyventume parapijoje. Šiandien galime žlugti dėl veiksmingumo siekio savo tarnystėje, nes pernelyg susitelkiame į kiekybinius aspektus.
Taigi, taip, kiekybiniai rūpesčiai mums tikrai yra: mažesnis kunigų skaičius ir, svarbiausia, „devyniasdešimt devynios paklydusios avys”. Šios mintys grasina nustelbti pagrindinį šventumo pašaukimą. Juk kunigas pirmiausia pašauktas ne į pastoracinį veiksmingumą, bet į vaisingumą, įsišaknijusį malonėje.
Didžiulė pagunda – būtinai stengtis atsakyti į gausybę prašymų remiantis našumo logika, bet rizikuojant išeikvoti dvasinį polėkį. Tačiau Kristus nori ne konkurencingų ir „produktyvių“ kunigų, bet džiaugsmingų, uolių ir gailestingų ganytojų. Tik tokie ganytojai sugebės surasti ir patraukti tas devyniasdešimt devynias paklydusias avis.
Žinoma, tai beveik banalu priminti, bet Vakarų Bažnyčia išgyvena sunkų laikotarpį. Laikai sunkūs, o statistiniai duomenys apie kunigų skaičių ar žmonių religingumą gali kelti nerimą, tačiau šią krizę reikia priimti tikėjimu, taigi kaip „kairos“ – malonės laiką.
Kristus nori ne konkurencingų ir „produktyvių“ kunigų, bet džiaugsmingų, uolių ir gailestingų ganytojų.
Evangelijos skelbimas tokiomis sąlygomis reikalauja priimti išbandymus kaip dalyvavimą Velykų paslaptyje, kurį lydi mirtis, bet kuris atveda į prisikėlimą. Bažnyčios istorija rodo, kad reformos klausimas yra nuolatinis: „semper reformanda“. Kaip primindavo Motina Teresė: „jei kažką reikia keisti, pirmiausia reikia keisti save patį. Taigi kunigams svarbu išlikti misijos džiaugsme, išlaikyti Kristų kaip savo gyvenimo pagrindą ir atsiversti.“
Kaip šiandien būti šventu kunigu, žengiant per „kalnų keteras“ tarp savo žmogiško trapumo ir šventumo idealo? Tam, kuris priima kunigystės šventimus, atsiveria „naujas horizontas“. Jis kviečia ryžtingai orientuotis į Kristų, Saulę, tekančią tiems, kurie gyvena tamsoje, tą, kuris yra pasaulio ir viso gyvenimo Alfa ir Omega.
Kunigystės tarnystė reikalauja aiškaus pasirinkimo: atsisakyti blaškymosi, kad būtų galima priimti malonės siūlomą naują kryptį. Reikia palikti tai, kas dezorientuoja, ir prisirišti prie to, kas orientuoja – Žodžio, Eucharistijos, ieškančiųjų, vargšų ir mažųjų. Tai yra bendravimas su Kristumi, pačia Tiesa, kuris vienintelis leidžia įveikti aklavietes ir ištvermingai žengti į priekį.
Pasirinkti šį naują horizontą reiškia atsisakyti vidutinybės, siekti aukštų ir tolimų tikslų – trokšti šventumo. Tačiau šis žingsnis negali būti naivus: jis reikalauja kelio, nusėto pasirinkimais, atsisakymais ir išbandymais, nes, kartą nusistatęs kryptį, kunigas turi sutikti gyventi ant kunigystei būdingų „kalnų keterų linijų“.
Siekti būti panašiam į Kristų, sekti Juo nepaisant mūsų vidinių sudėtingumų ir paradoksų. Norint susidoroti su šiais sudėtingumais, reikia eiti keterų linijomis: tai subtilus balansas, nes galima nugriūti į vieną ar kitą pusę, taip pat klaidingai manyti, kad bet koks sudėtingumas yra pateisinamas.
Eiti kalnų keterų takais reiškia gyventi įtampoje tarp Dievo valios ir mūsų valios, tarp malonės ir pastangų, tarp Įstatymo ir gailestingumo, tarp kryžiaus ir prisikėlimo, tarp Dievo meilės ir artimo meilės, tarp laisvės ir atsakomybės… Taip, tai yra tam tikra įtampa. O kas sakė, kad kunigystė yra lengvas kelias? Tačiau ši įtampa, kartais varginanti ar išsekinanti, tiek mąstant, tiek gyvenant, visada lieka vaisingos. Visada.
Šios kalnų keteros yra tiek pat kiekvieno krikščionio, siekiančio tapti šventuoju. Jos taip pat yra kiekvieno kunigo, kuris iš Bažnyčios gauna konkrečią misiją skelbti atsivertimą ir pašventinimą, gyvenime. Kunigas yra pašauktas atiduoti savo gyvybę už savo avis, sekdamas Geruoju Ganytoju Kristumi.
Taigi tarnystės kunigystė įveda tą, kuris ją priima, į ypatingą Kristaus sekimą. Yra daug dalykų, kurie sakomi apie kunigą, bet gali būti sakomi ir apie bet kurį pakrikštytąjį, taip pat yra dalykų, kuriuos galima pasakyti apie kunigą, bet kurie pakrikštytojo gyvenime nėra išgyvenami tokiu pačiu būdu, tokiu pačiu intensyvumu. Tas pats šventumas pažadėtas tiek kunigams, tiek pasauliečiams, tačiau šį šventėjimo kelią būtinai tenka gyventi skirtingai.
Kunigas turi priimti savo asmenybę su viskuo, kas ji yra, kuo jis nėra ir kuo ji gali tapti. Tačiau savo tarnystėje jis taip pat turi stengtis gyventi ant tos plonos ribos, ant keteros, einančios tarp tik savo žmogiškumo, vedančio į vidutinybę, ir išėjimo iš savo žmogiškumo (kaip kažkada buvo kalbama apie kunigo „angeliškumą“), kuris jį atitolintų nuo to, kad jis yra žmogus.
Tapti šventu kunigu nereiškia būti nepriekaištingu, bet siekti, kad Kristaus buvimas taptų vis reikšmingesnis. Kunigo pavyzdingumas turi būti nuolankus ir nepastebimas, kad Dievo tauta galėtų per savo ganytoją įžvelgti Kristų. Priešingai, kaip žinoma, kyla skandalai, kurie yra tuo labiau griaunantys, kad kai kurie kunigai, prisidengdami pavyzdingu pamaldumu, iš tiesų laikėsi veidmainiškos laikysenos.
Žinoma, mūsų gyvenimai kartais atrodo kaip chaosas, tačiau tuo pačiu metu mumyse glūdi gilus troškimas, kad visa tai susivienytų. Taigi krikščioniškas pašaukimas – siekti šios vidinės vienybės: suderinti širdį, protą ir veiksmus, suvienyti mintis, žodžius ir veiksmus.
Nors mūsų gyvenimus ir toliau žymi išsiblaškymas ir nenuoseklumas, juos persmelkia gilus troškimas vienybės. Psalmininkas tai išreiškia maldoje: „Suvienyk mano širdį“ (Ps 85, 11). Šis prašymas atspindi troškimą gyventi susitelkus Dieve, nuolatinio atsivertimo būsenoje.
