Kai Madride buvo sušaudytas jos tėvas, Marikarmen buvo šešeri. Teta vėliau prisiminė: „Kasdien mergaitė kalbėdavo rožinį už savo tėvo žudikų atsivertimą.“ Vieną žmogų ji minėjo vardu – Ispanijos Respublikos prezidentą Manuelį Asanją. „Mama, ar Asanja pateks į pragarą?“ – kartą paklausė ji. „Jei už jį melsimės, nepateks“, – atsakė motina.
Marikarmen nesulaukė dienos, kai Prancūzijoje prie sunkiai sergančio buvusio prezidento lovos atsisėdo vyskupas. Apie tą susitikimą liko paties vyskupo liudijimas. O apie tai, ko Madride meldė mažoji ispanė, pasakoja jos šeimos prisiminimai ir keli žodžiai, vaikiška ranka įrašyti raudonoje užrašų knygelėje.
„O dabar paskambink dar kartą“
Marija del Karmen Gonsales Valerio, šeimos vadinta Marikarmen, gimė 1930 m. kovo 14 d. Madride. Ji buvo antra iš penkių vaikų. Šeimoje išliko pasakojimas, kaip sykį į duris pasibeldė išmaldos prašantis žmogus. Marikarmen atidarė duris ir atidavė jam visus savo pinigus. Tačiau atsisveikinti neskubėjo. „O dabar paskambink dar kartą, kad ir mama tau ko nors duotų“, – patarė ji. Mergaitė žinojo, kad mama vargstantiesiems dažnai parūpindavo drabužių.
Ketverių ar penkerių metų ji jau mokė savo lėles persižegnoti, o pati mintinai išmoko lotyniškąją Loreto litaniją. Pirmajai Komunijai ją ruošė šeimos namuose dėl ligos apsistojusi karmelitė. Septyniasdešimt dienų mergaitė žymėjosi, ko tądien dėl Jėzaus atsisakė ir ko dar norėtų išmokti. Jos maldyne „Mano Jėzus“ buvo malda: „Jėzau, myliu Tave ir visam laikui Tau save atiduodu.“
Pirmąją Komuniją Marikarmen priėmė 1936 m. birželio 27 d., būdama šešerių. Motina vėliau paaiškino, kodėl tėvai skubėjo: „Mačiau, kaip artėja religiniai persekiojimai, ir norėjau, kad Marikarmen spėtų priimti Komuniją, kol tai dar neprasidėjo.“ Po trijų savaičių Ispanijoje kilo karinis sukilimas, peraugęs į pilietinį karą.
Keli žodžiai raudonoje knygelėje
Rugpjūčio 15-ąją, per Žolinę, į šeimos duris pasibeldė ginkluoti vyrai. Namuose buvo ką tik gimusi jauniausioji dukra. Tądien Marikarmen tėvą, artilerijos kapitoną Chulijų, paleido. Po kelių dienų jį vėl išsivedė ir sušaudė.
Melsdamasi už tėvo žudikus, mergaitė meldėsi ir už Asanją. Jos šeimai prezidento vardas siejosi su Bažnyčios persekiojimu Ispanijoje, tačiau duomenų, kad jis būtų įsakęs nužudyti jos tėvą, nėra. Pačiai Marikarmen, kaip liudija jos pokalbis su motina, rūpėjo, ar šis žmogus dar gali būti išgelbėtas.
1939 m. balandžio 6-ąją, Didįjį ketvirtadienį, karas jau buvo pasibaigęs. Madrido Gerojo Ganytojo bažnyčioje priėmusi Komuniją, devynmetė Marikarmen užsidengė veidą rankomis ir liko klūpėti. Apie tos dienos maldą savo knygelėje ji parašė vos kelis žodžius: „Paaukojau save. Gerojo Ganytojo parapija. 1939 m. balandžio 6 d.“ Artimieji šį jos pasiaukojimą siejo su malda už tėvo žudikų atsivertimą.
Netrukus mergaitė susirgo skarlatina. Kilo komplikacijų, prasidėjo sepsis. Motina, matydama jos skausmą, paragino: „Marikarmen, paprašyk Kūdikėlio Jėzaus, kad tave išgydytų.“ Šeimos liudijimu, ji atsakė: „Ne, mamyte. To neprašysiu. Noriu, kad būtų Jo valia.“
Marikarmen mirė Madride 1939 m. liepos 17 d. Tą dieną prie jos lovos susirinkusiems artimiesiems ji ištarė: „Mylėkite vieni kitus.“ Jai buvo devyneri. 1996 m. popiežius Jonas Paulius II pripažino jos dorybes didvyriškomis. Nuo tada Bažnyčia ją vadina garbingąja Dievo tarnaite.
Prie prezidento lovos
Praėjus kiek daugiau nei metams, Prancūzijos Montobano mieste sunkiai sirgo iš Ispanijos pasitraukęs Manuelis Asanja. Jį aplankė naujasis vietos vyskupas Pjeras Mari Tėjas. „Ateikite manęs aplankyti kasdien“, – pasak vyskupo, paprašė buvęs prezidentas. Vyskupas grįždavo popietėmis. Jiedu kalbėjosi apie Ispaniją, nužudytus žmones, sudegintas bažnyčias ir vienuolynus. Asanja pasakojo, koks bejėgis jautėsi mėgindamas sustabdyti smurtą.
Per vieną apsilankymą vyskupas padavė jam kryžių. Pasak vyskupo, Asanja ilgai žiūrėjo į Nukryžiuotąjį. Paskui paėmė kryžių iš jo rankų ir tris kartus pabučiavo, kaskart tardamas: „Jėzau, pasigailėk manęs!“ 1940 m. lapkričio 3-iosios vakarą, Asanjai jau merdint, jo žmona paprašė pakviesti vyskupą. Šis paliudijo suteikęs Ligonių patepimą. Tą vakarą Asanja mirė.
Ką tomis dienomis išgyveno pats Asanja, liko jo sąžinės paslaptis. Tikintieji vyskupo pasakojime įžvelgia atsaką į Marikarmen maldą. Tačiau apie pačią mergaitę kai ką žinome ir be spėlionių: netekusi tėvo, ji kasdien imdavo į rankas rožinį ir melsdavosi už žmones, kurie iš jos tą tėvą atėmė.
