Naujas visoje Kanadoje atliktas tyrimas atskleidė ryškų gyventojų požiūrio į Jėzų Kristų ir krikščionybę skirtumą. Nors 76 proc. apklaustųjų Jėzų laiko mylinčiu, o 73 proc. – nesavanaudišku, pati krikščionybė daugeliui asocijuojasi su kitų smerkimu, kontrole ir ginčais.
Tyrimų bendrovės „Angus Reid Group“, bendradarbiaujant su organizacijomis „Alpha Canada“ ir „The Message Canada“, atliktos apklausos duomenimis, 64 proc. respondentų krikščionybę apibūdino kaip linkusią smerkti kitus, 62 proc. teigė, kad ji sukelia ginčus, o 57 proc. ją laikė kontroliuojančia.
Spalio 15 dieną paskelbti rezultatai rodo, kad nors daugelis kanadiečių domisi dvasiniais klausimais, neigiamas požiūris į organizuotą religiją kelia iššūkių krikščionių bendruomenėms, siekiančioms užmegzti ryšį su platesne visuomene.
Tyrimas „Atvirumo daigai: kaip kanadiečiai vertina pokalbius apie tikėjimą, Bažnyčią ir Jėzų“ („Seeds of Openness: How Canadians View Faith Conversations, the Church and Jesus“) buvo atliktas internetu 2026 metų vasario 10–18 dienomis. Jame dalyvavo 3 tūkst. suaugusių Kanados gyventojų.
Tyrimo rezultatus aptariančioje ataskaitoje „Dalijimasis žinia apie Jėzų“ („Sharing Jesus“) organizacijos „The Message Canada“ prezidentas dr. Billas Hoggas (Bilas Hogas) nagrinėja, ką šie duomenys reiškia krikščioniškajai evangelizacijai.
Kanadiečiai ieško gyvenimo prasmės
Tyrimo duomenimis, beveik du trečdaliai (64 proc.) kanadiečių save laiko dvasingais, tačiau dvasingumą supranta savaip. Dar 56 proc. respondentų yra atviri dvasinėms ar transcendentinėms patirtims.
Apie 70 proc. suaugusiųjų aktyviai siekia geriau suprasti gyvenimo prasmės, tikslo, įsitikinimų ir dvasingumo klausimus, dažnai juos apmąsto arba apie juos kalbasi. Tai leidžia manyti, kad silpnėjantis ryšys su religinėmis institucijomis nebūtinai reiškia mažėjantį susidomėjimą tikėjimu.
Tarp dažniausiai respondentams kylančių klausimų buvo šie: ar galiausiai viskas susiklostys gerai (52 proc.), kas jiems suteiktų tikrąją laimę (51 proc.) ir kas nutinka žmogui po mirties (43 proc.). Daugiau kaip du trečdaliai apklaustųjų taip pat mano, kad Kanados visuomenei trūksta bendro gyvenimo prasmės ir tikslo suvokimo, kuris galėtų vienyti žmones.
Dr. B. Hoggo vertinimu, šie klausimai suteikia Bažnyčioms galimybę kalbėtis su žmonėmis apie gilesnius gyvenimo ir tikėjimo dalykus.
„Bažnyčia turi galimybę parodyti, kad Jėzus ir pasakojimas apie Karalių Jėzų gali pateikti įtikinamą, gyvybę teikiantį atsakymą į prasmės klausimą, į kurį kanadiečiai patys jaučia poreikį rasti atsakymą“, – rašė jis.
Dauguma nekrikščionių nenori domėtis krikščionybe
Vis dėlto tyrimas atskleidė ir nemažą nepalankumą krikščionybei. Maždaug trys ketvirtadaliai nekrikščionių nurodė visiškai nenorintys „jokia forma gilintis į krikščionybę“, o apie pusė teigė besijaučiantys nejaukiai, kai žmonės atvirai kalba apie savo tikėjimą.
Ataskaitoje taip pat pažymima, kad daugelis nekrikščionių mano, jog religija istoriškai „buvo naudojama žmonėms kontroliuoti arba jiems kenkti“. Toks požiūris prisideda prie nepasitikėjimo religinėmis institucijomis.
Nepaisant šių nuostatų, asmeniniai santykiai turi didelę reikšmę žmonių pasirengimui kalbėtis apie krikščionybę. Daugiau kaip aštuoni iš dešimties nekrikščionių (81 proc.) nurodė savo aplinkoje turintys bent vieną tikėjimą praktikuojantį krikščionį, dažnai artimą draugą ar šeimos narį.
Be to, 67 proc. nekrikščionių nurodė kada nors kalbėjęsi apie tikėjimą su pamaldas lankančiu krikščioniu. Iš visų apklaustų nekrikščionių 26 proc. tokį pokalbį buvo turėję per pastaruosius metus, o 41 proc. – daugiau kaip prieš metus.
Tačiau šių pokalbių patirtys gerokai skyrėsi. Beveik pusė nekrikščionių, kalbėjusiųsi apie tikėjimą su pamaldas lankančiu krikščioniu, paskutinį tokį pokalbį apibūdino kaip pagarbų, o maždaug trečdalis – kaip asmenišką. Panaši dalis respondentų teigė, kad pašnekovas buvo linkęs pamokslauti.
Šiek tiek daugiau nei ketvirtadalis tokių pokalbių buvo įvertinti teigiamai – jiems buvo būdingas atvirumas, tarpusavio supratimas ir pagarba. Ataskaitoje pabrėžiama, kad pasitikėjimas ir asmeninių santykių kokybė dažnai turi didesnę įtaką žmogaus pasirengimui domėtis krikščionybe nei organizuota religinė veikla.
„Tarpusavio ryšys yra būtina sąlyga, o pagarba atveria kelią pokalbiui“, – pažymima ataskaitoje. Taip pabrėžiama, kad svarbiau išklausyti žmogų ir puoselėti nuoširdžią draugystę, o ne spausti jį priimti tam tikrus įsitikinimus.
Krikščionims trūksta pasitikėjimo kalbant apie tikėjimą
Tyrimas taip pat atskleidė, kad tikėjimą praktikuojantys krikščionys ne visada pasitiki savo gebėjimu kalbėti apie religinius įsitikinimus su kitais žmonėmis.
Šiame tyrime praktikuojančiais krikščionimis laikyti tie, kurie bent kartą per mėnesį dalyvauja pamaldose ir bent kartą per savaitę meldžiasi arba skaito Bibliją.
Mažiau nei trečdalis šiai grupei priklausančių respondentų nurodė pasitikintys savo gebėjimu kalbėti apie krikščioniškąjį tikėjimą. Tik 30 proc. manė turintys pakankamai žinių, o 31 proc. jautėsi laisvai kalbėdami šia tema.
Ataskaitoje pabrėžiama, kad Bažnyčios turėtų suteikti tikintiesiems daugiau pagalbos ir praktinio pasirengimo, kad šie galėtų aiškiai ir jautriai kalbėti apie savo tikėjimą.
Apklausa taip pat parodė, kad krikščionys dažniau aptaria religinius įsitikinimus su kitais krikščionimis nei su nekrikščionimis. Beveik aštuoni iš dešimties praktikuojančių krikščionių bent retkarčiais kalbasi apie tikėjimą su kitais tikinčiaisiais, o su nekrikščionimis – maždaug šeši iš dešimties.
Tokiuose pokalbiuose dažniausiai dalijamasi asmenine patirtimi ir bendrais religiniais įsitikinimais. Rečiau kalbama apie Bažnyčios veiklą, Biblijos mokymą, Jėzaus istoriškumą ar Šventojo Rašto istorinį pagrįstumą.
Tyrėjai ragina daugiau dėmesio skirti Jėzui
Atsižvelgdamas į palyginti palankų Kanados gyventojų požiūrį į Jėzų, dr. B. Hoggas paragino Bažnyčias daugiau dėmesio skirti būtent jam, o ne religinių institucijų gynimui.
„Dėmesį sutelkę į patį Jėzų – jo asmenybę, pasakojimus apie jį, kryžių ir prisikėlimą – galime atverti duris, kurios galbūt liktų uždarytos, jeigu pradėtume nuo „religijos“, „krikščionybės“ ar „Bažnyčios“ institucijų gynimo“, – rašė jis.
Ataskaitoje taip pat akcentuojama būtinybė kurti svetingą aplinką, kurioje žmonės galėtų atvirai kalbėtis apie tikėjimą, kelti klausimus ir pažinti krikščioniškus įsitikinimus.
Specialiai pokalbiams apie tikėjimą skirtos vietos idėja patraukli pasirodė 42 proc. nekrikščionių ir 53 proc. tikėjimo aktyviai nepraktikuojančių krikščionių.
Organizacija „Alpha Canada“, rengianti nemokamus susitikimus, kuriuose derinamas bendras valgymas, trumpų filmų peržiūra ir diskusijos apie krikščionybę, teigė, kad tyrimo rezultatai patvirtina svetingos aplinkos, kurioje žmonės nepatiria spaudimo, svarbą.
„Tikime, kad kiekvienas nusipelno saugios ir svetingos vietos svarbiausiems gyvenimo klausimams nagrinėti. Šie duomenys rodo, kad būtent to kanadiečiai ir ieško, todėl norime padėti Bažnyčioms kurti tokią aplinką“, – sakė „Alpha Canada“ nacionalinė direktorė Shaila Visser (Šeila Viser).
Dr. B. Hoggas taip pat pabrėžė, kad pasitikėjimas kuriamas palaikant nuoširdžius santykius.
„Pasitikėjimas pelnomas per nuoširdžius santykius. Vienas iš priešnuodžių visuomenės susipriešinimui yra svetingumas: pasirengimas priimti nuoširdžius klausimus, išklausyti nesistengiant iš karto gintis ir gerbti žmones, nespaudžiant jų sutikti su mumis“, – teigė jis.
Ataskaitoje Bažnyčios raginamos teikti pirmenybę maldai, rengti krikščionis dalytis tikėjimu, daugiau dėmesio skirti žiniai apie Jėzų ir sudaryti galimybes atviroms diskusijoms.
„Bažnyčiai šis laikotarpis yra ir kvietimas, ir galimybė. Puoselėdami artimus santykius, nuoširdžius pokalbius, nuolankų dalijimąsi asmeninėmis istorijomis ir maldoje pasikliaudami Šventąja Dvasia, Kanados krikščionys gali dalytis žinia apie Jėzų taip, kad ji giliai atlieptų aplinkinių žmonių troškimus.
Tokiomis aplinkybėmis evangelizacija reiškia ne tiek kalbėti garsiau, kiek būti šalia, ne tiek laimėti ginčus, kiek liudyti Jėzų žodžiais ir darbais“, – apibendrinama ataskaitoje.
