Prancūzų filosofijos įtaka kairiajam judėjimui (leftizmui) atskleidžia dėsningą ir tragišką intelektualinį ciklą, kuriam ypač tinka Uroboro – savo uodegą rijančios gyvatės – metafora. Modernusis kairysis judėjimas didžiąja dalimi remiasi būtent Prancūzijoje gimusia intelektualine tradicija, kuri XX a. viduryje padėjo kairiajai minčiai persiorientuoti nuo tradicinio marksistinio ekonominio determinizmo link kultūros, kalbos, valdžios santykių ir tapatybės analizės. Tačiau šis virsmas iliustruoja amžiną Karlo Markso tipo mąstytojų dalią, kai filosofija, pasišovusi ne tik aiškinti, bet ir radikaliai keisti pasaulį, praktikoje neišvengiamai transformuojasi į savo priešybę, o graži utopija virsta distopiniu košmaru.
Šios evoliucijos pagrindus paklojo pokario prancūzų intelektualai, pasiūlę naujus įrankius kovai prieš esamą sistemą. Jean-Paul Sartre’as, kuriam Lietuvoje stovi paminklas (desovietizuotojai, aūūūū?..), sujungė egzistencializmą su marksizmu, suteikdamas kairiajam judėjimui moralinį impulsą aktyviai veikti čia ir dabar bei suformuodamas „angažuoto intelektualo“, kovojančio už „prispaustuosius“, įvaizdį. Louis Althusseris perkėlė kovos lauką į kultūrą, paaiškindamas, kad kapitalizmas įsitvirtina ne tik per smurtą, bet ir per švietimą, šeimą bei medijas – „ideologinius valstybės aparatus“. O Michelis Foucault dekonstravo pačią valdžios sampratą, įrodinėdamas, kad ji veikia visur – per kalbą, institucijas ir „biopolitiką“, apibrėžiančią, kas yra normalu, o kas ne.
Savo ruožtu Jacques’o Derrida sukurta dekonstrukcijos metodologija leido pradėti ardyti tradicines Vakarų mąstymo hierarchijas, o Simone de Beauvoir feminizmo biblija laikoma knyga „Antroji lytis“ atskyrė biologinę lytį nuo socialinių gender vaidmenų, padėdama pagrindus moderniajam feminizmui ir tapatybės politikai. Galiausiai, 1968-ųjų gegužės studentų sukilimai Paryžiuje, įkvėpti Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari „geismo politikos“, galutinai suformavo „naujuosius kairiuosius“, kurie tikslą perimti valstybę iškeitė į siekį įtvirtinti kultūrinę hegemoniją.
Ironija ir tragedija prasideda tada, kai ši elitinė, komplikuota akademinė valdžios kritika iš universitetų auditorijų persikelia į gatves riaušių, vandalizmo ir vadinamosios „atšaukimo kultūros“ (cancel culture) pavidalu. Čia suveikia Uroboro efektas: teorija virsta praktika ir pradeda ryti pati save.
Siekis „išlaisvinti“ kalbą ir sukurti absoliutų pliuralizmą virsta nauja cenzūros ir dogmatizmo forma, kur bet kokia kita nuomonė blokuojama vardan marginalizuotų grupių „apsaugos“.
Bandymas delegitimizuoti valstybės institucijas, pavyzdžiui, policiją, kaip tai buvo BLM judėjimo atveju, kaip „paslėpto smurto įrankius“, sukuria saugumo vakuumą ir chaosą miestuose, nuo kurio labiausiai kenčia tie patys silpniausieji…
Siekis „išlaisvinti“ kalbą ir sukurti absoliutų pliuralizmą virsta nauja cenzūros ir dogmatizmo forma, kur bet kokia kita nuomonė blokuojama vardan marginalizuotų grupių „apsaugos“.
Aktyvistai, „dekonstruojantys“ „kolonijines“, „rasistines“, „patriarchalines“ ir t. t. Vakarų vertybes ir racionalizmą, paradoksaliai patys naudojasi būtent Vakarų civilizacijos sukurtomis materialinėmis gėrybėmis, saugumu ir laisvėmis.
Netgi pirminis noras išlaisvinti individą nuo neva visapersmelkiančios valdžios primestų socialinių vaidmenų šiandien virto hipertrofuota tapatybės politika, kur žmogus vėl griežtai vertinamas tik pagal jo rasę, spalvą ar lytį, taip sugrąžinant visuomenę į tam tikrą nepaslankų ir hierarchinį (tik apverstą, kas buvo būdinga ir bolševizmui) gentinį mąstymą.
Tai yra dėsningas mechanizmas, kurį Albert’as Camus įvardijo kaip utopijos virtimą giljotina. Kai filosofas sukuria logišką schemą popieriuje, ji veikia idealiai, tačiau chaotiška realybė į ją iš esmės netelpa. Filosofai-socialiniai inžinieriai tuomet griebiasi prievartos: jei realybė prieštarauja teorijai, tuo blogiau realybei.
Šis archetipas puikiai žinomas nuo Prancūzijos revoliucijos laikų, kai Maximilienas Robespierre’as, bandydamas praktikoje įgyvendinti Jeano-Jacques’o Rousseau dorybės idealus, užkūrė masinį terorą.
Iš esmės marksistinio tipo filosofijoje užkoduota pavojinga episteminė puikybė – tikėjimas, kad neva filosofams tampa žinoma objektyvi istorijos eiga, todėl bet kokia auka kelyje link galutinio tikslo yra pateisinama. Tačiau prancūzų poststruktūralistai nuėjo dar toliau: jie nepasiūlė jokio galutinio tikslo, panašaus į komunistinį rojų, tik nuolatinį maištą ir nuolatinę dekonstrukciją. Todėl šis revoliucinis variklis privalo nuolat maitintis naujais priešais ir nauju griovimu, kol galiausiai sudegins pačią visuomenę.
Radikalus leftizmas, siekdamas absoliučios emancipacijos, kad ir ką tai reikštų, per gatvių radikalizmą sukuria nestabilumą, kuris istoriškai visada baigiasi visuomenės nuovargiu ir griežtos, autoritarinės tvarkos sugrįžimu. Tai ir yra didysis Uroboro ciklas, įrodantis, kad visuomenė nėra molis ar plastilinas, o bandymai, ją mechaniškai perkuriant, „išlaisvinti“ dažniausiai baigiasi teroru ir nauja, dar sunkesne vergija.
Šiame kontekste ypač apgailėtinai atrodo mūsų leftistukai, išdygę posttotalitarinėje dirvoje, lyg ir turėjusioje būti savaime atsparia tokio tipo utopiniam mąstymui… Deja, skubama ieškoti grėblio, kad vėl būtų galima ant jo lipti.
