Rugsėjo 26 dieną Vilniuje vyksiančiame „Žygyje už gyvybę 2026“ dalyvaus viešnia iš JAV – gyvybės kultūros ambasadorė, lektorė ir knygų autorė Patricia Sandoval. Renginyje ji pasidalys savo asmenine gyvenimo istorija, paženklinta abortų, darbo organizacijoje „Planned Parenthood“, priklausomybių ir vėlesnių esminių gyvenimo permainų.
P. Sandoval šiandien įvairiose pasaulio šalyse pasakoja savo istoriją, kalbėdama apie žmogaus gyvybės vertę, viltį, atleidimą ir galimybę pradėti iš naujo. P. Sandoval liudijimą „Žygio už gyvybę 2026“ dalyviai galės išgirsti rugsėjo 26 dieną Vilniuje, o dabar susipažinkite su jos istorija.
Augdama Kalifornijoje Patricia Sandoval manė turinti tobulus tėvus – vieningus ir mylinčius. Ji žinojo, kas yra Dievas, o dar būdama maža mergaitė net patyrė regėjimą, kuriame Jėzus vedė ją į dangų. Vaikystėje tėvai ją vadino „Princese“ ir Pirmajai Komunijai užsakė specialiai jai pasiūtą suknelę.
Tačiau maždaug tuo metu jos motina labai įsitraukė į Naujojo amžiaus (New Age) judėjimą, o Patricia entuziastingai pasekė jos pavyzdžiu. Motina smarkiai pasikeitė, o 1992 metais Patricios tėvai išsiskyrė. Tai mergaitę traumavo, ir vėliau ji augo gyvendama su tėvu.
Jaunos moters gyvenimas
Patricia prisimena, kad šeštoje klasėje per vieną iš pamokų mokykloje buvo aiškinama, kaip užsiimti „saugiu seksu“, įskaitant prezervatyvų naudojimo demonstravimą. Mokytoja mergaitėms sakė, kad abortas yra jų teisė, ir teigė: „Tai nėra kūdikis iki penktojo mėnesio.“
Namuose Patricia nebuvo gavusi jokio lytinio švietimo – jos šeimoje buvo manoma, kad apie tai kalbėti gėdinga. Todėl būdama 19 metų ir turėdama vaikiną ji mėgino vadovautis tuo, ką apie „saugų seksą“ buvo išmokusi mokykloje. Vis dėlto Patricia pastojo.
Kai apie nėštumą pasakė vaikinui, šis norėjo, kad vaikas gimtų. Tačiau Patricia baiminosi, kad tėvas ją išvarys iš namų. Be to, ji turėjo gyvenimo tikslų, kurių, kaip tuo metu manė, augindama vaiką negalėtų pasiekti.
Todėl vaikinui ji pamelavo patyrusi persileidimą, o iš tiesų nusprendė pasidaryti abortą. Ji nemanė, kad tai bus kažkas labai reikšminga.
Patricia prisimena, kaip išlipusi iš automobilio prie abortų klinikos pagalvojo: „Niekada nemaniau, kad kada nors įžengsiu į šį pastatą.“ Laukiamajame ji išvydo daugybę 13–14 metų mergaičių ir buvo sukrėsta, nes manė, kad norint pasidaryti abortą moteris turi būti pilnametė.
Po aborto iš klinikos Patricia išėjo jausdama tuštumą. Vieninteliai nurodymai, kuriuos ji gavo po procedūros, buvo: „Jums skaudės pilvą, bet rytoj jau galite grįžti į darbą.“ Apie poabortinį sindromą jai niekas nepasakojo.
„Ką aš padariau?“
Po aborto Patricią pradėjo dažnai kamuoti košmarai. Vaikų vaizdas ją traumuodavo. Ji pykdavo arba pravirkdavo dėl menkiausių dalykų, blogai elgėsi su savo vaikinu, o šis jautėsi sutrikęs ir prislėgtas.
Patricia ir jos vaikinas toliau praktikavo „saugų seksą“, šį kartą naudodami prezervatyvus ir hormoninę kontracepciją. Netrukus ji vėl pastojo.
Ji manė, kad antrą kartą pasidaryti abortą bus lengviau, todėl slapta nuvyko į „Planned Parenthood“ organizacijos kliniką. Per abortą gydytojas pasakė, kad retai pasitaiko, jog moteris neverktų. Pažvelgęs į ją jis tarė: „Tu tiesiog guli – esi drąsi! Sveikinu tave. Tai geriausias sprendimas tau.“
Po procedūros klinikos darbuotojai Patriciai davė nemokamų prezervatyvų ir kontraceptikų. Pasak jos, tai buvo mažiausios koncentracijos kontraceptikai ir pigiausi prezervatyvai. Patricia įsitikinusi, kad taip buvo siekiama, jog jiems nesuveikus moterys vėl grįžtų į kliniką.
Netrukus Patriciai kilo minčių apie savižudybę. Ji dažnai žiūrėdavo į save veidrodyje ir galvodavo: „Tu šlykšti.“ Ją kamavo valgymo sutrikimai ir nerimas. Ji svarstė: „Gal aš tokia todėl, kad mano šeima iširo?“ Tuo metu šių išgyvenimų ji dar nesiejo su savo abortais.
Kai Patricia pastojo trečią kartą, ji pasakė vaikinui, kad šis privalo vykti kartu su ja į abortų kliniką. Ji nebenorėjo viena nešti šios naštos.
Vaikinas maldavo jos nevažiuoti. Jis sakė norintis būti tėvu.
Patricia ant jo šaukė: „Tu neturi jokių teisių į mano kūną! Aš pasidarysiu abortą, ir tu negali manęs sustabdyti!“
Ji prisimena, kaip jis kūkčiojo pagalvojęs, kad neteks savo vaiko.
Po aborto Patricia paliko vaikiną ir persikėlė į Sakramentą, tikėdamasi viską pamiršti. Ji pamatė, kad „Planned Parenthood“ ieško dvikalbės darbuotojos, galinčios dirbti slaugytoja klinikos viduje. Patricia anksčiau buvo dirbusi medicinos įstaigos registratūroje, todėl pateikė paraišką.
Per pokalbį ji pasakė nesanti slaugytoja, tačiau vis tiek buvo priimta į darbą. Pasak Patricios, klinikos darbuotojai labai susidomėjo tuo, kad jai pačiai buvo atlikti trys abortai.
Pirmąją darbo dieną vadovė pasakė, kad Patricia turės konsultuoti 50 pacienčių. Ji prisimena sakiusi mergaitėms: „Tau tik 13 metų, ir tu kentėsi, jei pagimdysi vaiką.“
Ji pasakodavo joms, kad pati patyrė tris abortus ir jaučiasi gerai. Žvelgdama atgal Patricia prisimena, kad maždaug 90 proc. tų pacienčių visiškai nekalbėjo angliškai.
Patricia taip aiškina jų padėtį: „Kai moteris pasidaro abortą, ji juk neskambins draugei ir nesakys: „Ei, ką tik pasidariau abortą, gal galėtum man pavertėjauti?“ Tai ypač būdinga ispanakalbėms moterims. Jei kildavo komplikacijų, jos vienos vykdavo į ligoninę. Vienas dalykas, kurio abortų klinika tikrai nenori daryti, – kviesti greitąją pagalbą.“
„Meluokite joms“
Patricia pasakoja, kad „Planned Parenthood“ jai buvo nurodyta niekada nevartoti žodžių „kūdikis“, „motina“ ar „vaisius“, nes, kaip jai buvo aiškinama, šie žodžiai suteikia kūdikiui žmogiškąjį orumą.
Vietoj jų liepta sakyti „tai“, „audinių maišelis“ arba „ląstelių gumulėlis“.
Prieš abortą atliekant ultragarsinį tyrimą, kuriuo buvo nustatoma nėštumo trukmė, ekranas, pasak Patricios, niekada nebūdavo atsukamas į pacientę – net jei ši maldaudavo leisti jai pažiūrėti. Patriciai taip pat buvo liepta pernelyg nesusidraugauti su pacientėmis.
Vieną kartą vadovė pasakė, kad Patricia turės asistuoti abortą atliekančiam gydytojui. Jai buvo paaiškinta, kad procedūra truks vos penkias minutes, „nes laikas – pinigai“.
Patricia pasakoja, kad darbuotojai iš anksto ne visada žinodavo, kuris gydytojas atliks abortus, nes jis važinėdavo po įvairias valstijos klinikas.
Pasak jos, vadovė tai aiškino taip: „Jeigu kiltų komplikacijų arba moteris mirtų ir mus paduotų į teismą, abortą atliekantis gydytojas nėra iš čia, todėl mums kyla mažiau rūpesčių. Niekam niekada nepasakosi, ką matai už šių durų. O svarbiausia – niekada nesakysi motinoms, kad po aborto jų kūdikius išmetame į šiukšliadėžę.“
Patricia pasakoja pasijutusi taip, tarsi strėlė būtų pervėrusi jos širdį.
Ji prisimena pirmąją pacientę. Mergina buvo trečią mėnesį nėščia. Įėjęs gydytojas pasakė: „Turime penkias minutes.“
Jis paėmė vakuuminio aparato antgalį, kuris, Patricios teigimu, atrodė tarsi ilga adata su ašmenimis gale, ir liepė jai atsistoti už jo.
Mergina spardėsi ir rėkė. Gydytojas negalėjo sustoti, todėl stengėsi išvengti jos smūgių.
Tuomet Patriciai kilo mintis: „Iš kur jis žino, kad viską pašalino? Jis juk nemato gimdos vidaus! Tai visiškai akla operacija!“
Ji pradėjo baimintis, kad gali būti pažeista gimda.
Praėjus penkioms minutėms gydytojas pasakė: „Manau, baigiau!“
Jis atidarė prie siurbimo aparato pritvirtintą stiklinį cilindrą, o visas jo turinys sukrito į maišelį.
Kitame kambaryje Patricia panoro pamatyti tą „ląstelių gumulėlį“, kurį gydytojas buvo pašalinęs. Ją mokanti „slaugytoja“ pincetu pakėlė ranką su maža plaštaka ir pasakė: „Tai pirmoji dalis. Mums reikia penkių dalių.“
Patricia pasakoja ant mažyčių pirštų mačiusi jų atspaudus. Tačiau labiausiai ją sukrėtė, kaip ji pati apibūdina, kūdikio veido išraiška. Jo burna buvo praverta, ir jai atrodė, kad jis rėkia.
Būtent tada, pasak Patricios, ji suprato, kad jai buvo meluojama. Ji nebebuvo įsitikinusi, kad nutraukė tik „audinių maišelių“ gyvastį, bet pradėjo manyti, kad užbaigė trijų savo vaikų gyvybes.
Patricia prisimena: „Darbas už klinikos durų – vos vienas žingsnis nuo pragaro! Mačiau rėkiančias moteris, kurias mūsų darbuotojai tempė koridoriais. Norėjau paklausti: „Argi niekas daugiau nėra pasibaisėjęs?“ Tačiau jų veiduose nebuvo jokios išraiškos. Jie dirbo tarsi robotai, patys traumuoti abortų.“
Paskutinę Patricios darbo klinikoje dieną į ją atlikti aborto atėjo beveik šeštą nėštumo mėnesį pasiekusi dvynių besilaukianti mergina. Tada Patricia suprato, kad turi išeiti.
Gyvenimo dugnas ir pakilimas
Patricia norėjo nuslopinti jaučiamą skausmą. Ji tuomet turėjo vaikiną, ir abu pradėjo vartoti metamfetaminą.
Galiausiai ji prarado viską ir trejus ilgus metus gyveno gatvėje, priklausoma nuo narkotikų ir mėgindama pabėgti nuo savo gyvenimo.
Vieną dieną Patricia susipyko su vaikinu. Šis nuvažiavo, palikęs ją sėdėti prie kelkraščio. Kai jis nebegrįžo, Patricia suprato pasiekusi dugną ir galinti mirti gatvėje. Ji pravirko kaip vaikas.
Patricia prisiminė vaikystę, kai jautė artimą ryšį su Dievu. Jai atrodė, kad Jis žvelgia į ją iš dangaus, ir ji rado drąsos su Juo kalbėtis.
Ji padėkojo Dievui už šeimą ir gražius dalykus, kuriuos buvo gavusi gyvenime, o tada paprašė atleisti už tai, kad sugriovė savo gyvenimą.
Patricia pajuto ramybę ir kažkokiu būdu suprato, kad viskas bus gerai.
Staiga iš kitoje gatvės pusėje esančio restorano išbėgo jauna moteris. Ji apkabino Patricią ir pažvelgė jai į akis. Jos akys buvo mėlynos ir kupinos gailestingumo, o šypsena – meilės.
Ji pasakė: „Jėzus tave myli. Aš dirbu padavėja štai ten ir pamačiau tave verkiančią. Meldžiausi už tave, ir Dievas liepė man tau pasakyti, kad net jei tavo tėvas ar motina tave paliktų, Jis tavęs niekada nepaliks. Jis bus su tavimi iki pasaulio pabaigos. Jis atleis tau visa, ką esi padariusi.“
Padavėja, vardu Bonnie, parvežė Patricią į jos tėvo namus.
Po daugelio metų kovos su šeimos problemomis ir vieno atkryčio į narkotikus Patricia ieškojo pagalbos Atgailos sakramente, o vėliau dalyvavo „Rachel’s Vineyard“ rekolekcijose.
Ji pradėjo dirbti dermatologo kabinete ir liudyti savo istoriją maldos susitikimuose.
Jos apaštalavimo veikla plėtėsi, kol Patricia pasirodė Alejandro Bermudezo laidoje „Cara a Cara“ per EWTN Español. Tai atvėrė kelią jos susitikimams ir liudijimams įvairiose pasaulio šalyse. Tūkstančiai dėl aborto kenčiančių vyrų ir moterų dalijosi su ja savo skausmu bei ieškojo atleidimo ir išgijimo.
Vėliau Patricia ištekėjo ir tapo dviejų vaikų motina. Savo sveikimo ir vidinio išgijimo istoriją Patricia Sandoval pasakoja autobiografinėje knygoje „Transfigured“ („Perkeista“).
