Laisvę ir lygybę skelbusi Prancūzijos revoliucija paliko ir religinio persekiojimo istoriją. Tarp jos aukų buvo moterys, kurios net uždarius vienuolynus toliau meldėsi, gyveno bendruomenėje ir laikėsi savo įžadų. Kompjeno karmeličių ir Oranžo vienuolių likimai liudija, kaip ištikimybė religiniam pašaukimui revoliucinio teroro metais galėjo tapti pagrindu mirties nuosprendžiui.
1794 m. liepos 17 d. Paryžiuje buvo giljotinuota šešiolika Kompjeno karmeličių bendruomenės moterų. Uždarius vienuolyną, jos apsigyveno atskiruose būstuose, tačiau stengėsi išlaikyti bendruomenės ryšius ir maldos gyvenimą. Revoliucinei valdžiai toks atkaklumas atrodė įtartinas. Moterys buvo suimtos, apkaltintos religiniu fanatizmu, simpatijomis monarchijai ir veikimu prieš revoliuciją. Kaip pasakojama „Vatican News“ publikacijoje apie Kompjeno kankines, tribunolas jas pripažino „liaudies priešėmis“. Nuosprendis įvykdytas tą pačią dieną.
Bažnyčia jų mirtį pripažino kankinyste dėl tikėjimo. 2024 m. gruodžio 18 d. popiežius Pranciškus įrašė Teresę Augustinietę ir penkiolika jos bendražygių į šventųjų sąrašą, taikydamas ekvipolentinę kanonizaciją – išplėsdamas jų kultą visai Bažnyčiai.
Tą patį 1794 m. liepą pietų Prancūzijos Oranžo mieste buvo nužudytos 32 vienuolės. Jos priklausė skirtingoms bendruomenėms – tarp jų buvo uršuliečių, Švč. Sakramento kongregacijos seserų, cistersių ir benediktinė. Kaip nurodoma Avinjono vyskupijos paskelbtoje jų istorijoje, išvarytos iš vienuolynų, dalis jų buvo susitelkusios Bolene, kur bendromis jėgomis mėgino tęsti maldos ir neturto gyvenimą. Atsisakymas duoti valdžios reikalaujamą priesaiką, kurią jos laikė prieštaraujančia sąžinei, atvedė jas į kalėjimą ir revoliucinį teismą.
Vienos iš jų, uršulietės Elzbietos Teresės de Consolin, vienuoliniu vardu Jėzaus Širdies sesers, atsakymai teisme atskleidžia šio konflikto esmę. Paklausta, kas esanti, ji atsakė: „Esu Katalikų Bažnyčios dukra.“ Reikalaujama paklusti įstatymui ir prisiekti, vienuolė pareiškė, kad žmogaus įstatymas negali įpareigoti jos veikti prieš Dievo įstatymą. Ji buvo giljotinuota 1794 m. liepos 26 dieną.
Kompjeno ir Oranžo aukų istorijos skatina atidžiau pažvelgti ir į įprastus pasakojimus apie religinį smurtą Europoje. Inkvizicija dažnai minima greta raganų medžioklių, tačiau istorikų tyrimai atskleidžia didelius skirtumus tarp atskirų šalių, laikotarpių ir teismų.
„Oxford University Press“ paskelbtoje studijoje apie raganavimą Pirėnų pusiasalyje nurodoma, kad šiaurinėse Ispanijos provincijose inkvizicijos teismai 1498–1610 m. už raganavimą mirtimi nubaudė maždaug dvi dešimtis žmonių. Pasaulietiniai teismai šiose žemėse tokių nuosprendžių įvykdė kelis šimtus, daugiausia 1520–1625 metais. Ispanijos ir Portugalijos inkvizicijos institucijos dažnai skeptiškai vertino kaltinimus raganavimu ir siekė riboti pasaulietinių teismų vykdomus persekiojimus.
Šiam požiūriui įtakos turėjo ir inkvizitoriaus Alonso de Salazaro Friaso tyrimai. Po garsiųjų baskų raganavimo bylų jis ėmė kritiškai tikrinti kaltinimus ir tariamus įrodymus. Kaip aptariama Navaros viešojo universiteto istorijos žurnalo straipsnyje, jo darbas tapo svarbia dalimi ginčo, kuris pakeitė pačios inkvizicijos požiūrį į raganavimo persekiojimą.
Šie tyrimai padeda suprasti, kodėl populiarūs vaizdiniai apie praeities persekiojimus dažnai būna pernelyg supaprastinti. Pasirodo Prancūzijos revoliucija, kurios idealai yra šiuolaikinės prancūzų visuomenės ir ES orientyrai, pražudė moterų daugiau, nei inkvizitoriai supleškino ant laužų vadinamųjų raganų.
Kompjeno ir Oranžo moterų likimai kelia klausimą apie pačią laisvės sampratą. Kiek ji verta, kai žmogui leidžiama vadovautis sąžine tik tol, kol ši sutampa su valdžios reikalavimais? Vienuolėms šis klausimas buvo sprendžiamas teismo salėje, o jų atsakymo kaina tapo gyvybė.
