Melsdamiesi už pašaukimus, turime rūpintis ir aplinka, kurioje jie bręsta. Alkoholis ardo šeimas, žeidžia vaikus ir silpnina žmogaus dvasinį gyvenimą. Todėl Bažnyčios rūpestis pašaukimais turėtų eiti kartu su konkrečiomis pastangomis ugdyti blaivybę.
Žemdirbiai žino: norint sulaukti gero derliaus, neužtenka prašyti Dievo gero oro. Reikia ir žemę arti, sėti, tręšti. Panašiai būtų melsti, kad žaibas nesudegintų bažnyčios, nors joje net neįrengtas žaibolaidis. Negalime tikėtis Dievo stebuklo, jeigu patys nepadarome visko, kas nuo mūsų priklauso.
Ši mintis svarbi ir kalbant apie pašaukimus. Meldžiame Viešpatį darbininkų Jo pjūčiai, tačiau kartu turime klausti, ką darome dėl šeimų, dėl jose augančių vaikų, dėl tikėjimo ir atsakomybės ugdymo. Blaivios ir gausios šeimos yra svarbi terpė pašaukimams bręsti. Jas silpnindami, silpniname ir Bažnyčios ateitį.
Žala paliečia visą šeimą
Alkoholio žala neapsiriboja jį vartojančio žmogaus sveikata. Girtavimas paliečia sutuoktinius, vaikus, artimuosius, prisideda prie šeimų irimo, smurto ir vaikų apleidimo. Prarandamas darbas, pajamos, žmonių pasitikėjimas, o priklausomybę patiriantis žmogus vis labiau atsiskiria nuo kitų.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ paskelbtuose kunigų ir tikinčiųjų pareiškimuose šis ryšys buvo nuolat pabrėžiamas. Blaivybės siekta rūpinantis žmogaus kūnu ir siela, šeimos gyvenimu ir tautos ateitimi. 1979 m. kreipdamasis į UNESCO, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas alkoholizmo problemą kėlė ir kaip vaikų teisių klausimą: dėl tėvų priklausomybės ir šeimų skyrybų labiausiai kenčia vaikai.
Alkoholis yra ir pašaukimų priešas. Kai jis užvaldo žmogaus gyvenimą, silpnėja atsakomybė už artimuosius, blėsta tikėjimas, tolstama nuo Bažnyčios. Kun. Sigitas Tamkevičius 1980 m. Ceikiniuose sakytame pamoksle šį pavojų nusakė tiesiai: „Žmogus, kurio gyvenimo tikslu pasidaro degtinė, užmiršta kelią į bažnyčią, tikėjimas jam tampa prietarais.“
Šie žodžiai ragina rimtai žvelgti į tai, kas šeimoje ir bendruomenėje užima pirmąją vietą. Rūpestis pašaukimais prasideda gerokai anksčiau, negu jaunas žmogus ima svarstyti apie seminariją ar vienuolyną.
Pradėti nuo savo pavyzdžio
Bažnyčia turi ieškoti veiksmingų priemonių blaivybei ugdyti. Vyskupo Motiejaus Valančiaus palikimas ir sovietmečio kunigų veikla rodo, kokią reikšmę turi ganytojo žodis, paremtas asmeniniu gyvenimu.
Vilniaus arkivyskupijos kurija 1979 m. kunigus ragino: „Tautos blaivinimą pradėkime nuo savęs! Negerkime alkoholinių gėrimų patys ir nevaišinkime jais kitų.“ Šis raginimas buvo siejamas su kasdiene tarnyste: apie blaivybę kalbėti per rekolekcijas, pamoksluose, klausykloje, laidotuvėse ir kitomis progomis.
Kunigų pavyzdys svarbus ir šiandien. Sunku tikėtis, kad tikintieji rimtai priims raginimą keisti įpročius, jeigu bendruomenės gyvenime alkoholis bus laikomas savaime suprantama kiekvieno susibūrimo dalimi. Blaivybės darbą galime pradėti nuo savo namų, klebonijos ir parapijos švenčių.
Reikšmingas ir kun. Alfonso Svarinsko priminimas: „Kas pats gers, tegul niekada neragina gerti kito. Šito griežtai laikykitės.“ Spaudimas išgerti, įkalbinėjimas ar pašaipa žmogui, kuris atsisako, nesuderinami su pastangomis ugdyti blaivybę.
Pažadus paversti parapijos gyvenimo dalimi
Sovietmečio kunigų kreipimuose į vyskupus buvo pateikta konkrečių siūlymų: kasmet rengti blaivybės dienas, per adventą ir gavėnią melstis šia intencija, sakyti atitinkamus pamokslus, duoti ir atnaujinti blaivybės pažadus. Rekomenduota atsisakyti svaigalų laidotuvėse bei mirusiųjų minėjimuose, raginti be jų švęsti ir šeimos šventes.
Šie prašymai nusipelno būti išgirsti ir įgyvendinti. Parapijoje blaivybė galėtų tapti nuoseklaus pastoracinio darbo dalimi. Bendras pasiryžimas padeda žmogui jaustis ne vienam, o ganytojo palaikymas suteikia drąsos keisti nusistovėjusius įpročius.
Galėtume pasiremti ir Lenkijos Bažnyčios patirtimi, kuriai būdingos bendros maldos bei susilaikymo nuo alkoholio iniciatyvos. Svarbu, kad kvietimą lydėtų aiškus pasiryžimas ir pačių dvasininkų dalyvavimas.
Blaivybės ugdymas turi apimti ir pagalbą tiems, kurie jau parpuolė po priklausomybės našta. 1988 m. Žemaičių Kalvarijoje vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius priminė: „Nešti pagalbą po girtavimo kryžiumi parpuolusiems mūsų tautiečiams – visų Lietuvos kunigų šventa pareiga.“ Jis kalbėjo apie maldos ir sakramentinio gyvenimo reikšmę, priminė Mato Talboto pavyzdį.
Maldą už pašaukimus lydėkime tokiu pat konkrečiu rūpesčiu žmogumi. Stiprinkime šeimas, ugdykime blaivybę, rodykime asmeninį pavyzdį ir padėkime priklausomybės paliestiems žmonėms. Padarykime tai, kas priklauso nuo mūsų, kad pašaukimams būtų kur augti.
Istorinių liudijimų šaltiniai: „LKB kronikos“ publikacija; „LKB kronikos“ publikacija; „LKB kronika“, Nr. 64; „LKB kronika“, Nr. 79
