Naujoje ataskaitoje Armėnijos valdžia kaltinama vykdanti vis intensyvesnę kampaniją prieš Armėnų Apaštališkąją Bažnyčią.
Tarptautinės organizacijos „Christian Solidarity International“ (CSI) paskelbtą ataskaitą parengė tarptautinės teisės specialistas ir istorikas Peteris Flew (Piteris Flu) po tiriamojo vizito Armėnijoje. Dokumente reiškiamas susirūpinimas dėl religijos laisvės, teismų nepriklausomumo ir teisės viršenybės principų laikymosi šalyje.
Armėnijos ministro pirmininko Nikolo Pašiniano vyriausybė kaltinama naudojanti areštus, baudžiamąsias bylas, draudimus išvykti bei viešus išpuolius siekdama daryti spaudimą istorinei nacionalinei Bažnyčiai ir jos vadovybei.
Ataskaitos įžangoje CSI prezidentas Johnas Eibneris (Džonas Aibneris) teigia, kad valdžia mėgina pasitelkti „valstybės prievartos aparatą“, kad politiškai kontroliuotų Armėnų Apaštališkąją Bažnyčią.
Jis perspėjo Vakarų valstybių lyderius, stiprinančius ryšius su Jerevanu, „atidžiai įvertinti šios nerimą keliančios ataskaitos turinį“.
P. Flew rašo, kad Armėnija „sistemingai pažeidžia religijos ir įsitikinimų laisvę“ vykdydama kampaniją prieš Bažnyčią.
P. Flew rašo, kad Armėnija „sistemingai pažeidžia religijos ir įsitikinimų laisvę“ vykdydama kampaniją prieš Bažnyčią.
Pasak jo, premjeras naudojo priešišką retoriką siekdamas sumenkinti Bažnyčios autoritetą, o vyskupai, parapijiečiai ir rėmėjai susidūrė su sulaikymais ar teisiniais apribojimais.
Konflikto centre atsidūrė viso pasaulio armėnų dvasinis vadovas katalikosas Karekinas II.
Ataskaitoje teigiama, kad N. Pašinianas ir jo vadovaujamos partijos „Pilietinis susitarimas“ programoje siekiama nušalinti Karekiną II ir pertvarkyti Bažnyčios vidaus valdymą, pajungiant ją valstybės įtakai.
P. Flew tai pavadino „pasibaisėtinu“ veiksmu ir palygino su pasaulietinės valdžios bandymu nuversti popiežių.
Ataskaitoje taip pat teigiama, kad valdantieji peržengia teisines ir konstitucines ribas Bažnyčios vidaus klausimus paversdami valstybės politika.
Dokumente minimi ir tęstiniai išpuoliai prieš katalikosą, įskaitant viešus pareiškimus, kuriais abejojama jo teisėtumu, valdžios remiamus bandymus kurstyti nesutarimus tarp vyskupų bei spaudimą dėl liturginės praktikos.
Dokumente minimi ir tęstiniai išpuoliai prieš katalikosą, įskaitant viešus pareiškimus, kuriais abejojama jo teisėtumu, valdžios remiamus bandymus kurstyti nesutarimus tarp vyskupų bei spaudimą dėl liturginės praktikos.
Pasak ataskaitos autorių, šie veiksmai skirti susilpninti katalikoso autoritetą ir silpninti Bažnyčią iš vidaus.
Ataskaitoje taip pat kalbama apie galimą valstybės kišimąsi į Bažnyčios reikalus, įskaitant anksčiau Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios vadovybės pašalintą vyskupą, baudžiamąsias bylas prieš aukšto rango dvasininkus ir draudimus išvykti, sutrukdžiusius Bažnyčios vadovams dalyvauti svarbiuose tarptautiniuose bažnytiniuose renginiuose.
Dokumente kritika grindžiama Armėnijos Konstitucija, Europos žmogaus teisių konvencija ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
Ataskaitoje pabrėžiama, kad valstybė privalo išlikti neutrali religinių bendruomenių atžvilgiu ir negali diktuoti religinės vadovybės, remti konkuruojančių grupių ar kištis į Bažnyčios valdymą.
Ataskaitos autoriai Bažnyčios ir valstybės konfliktą taip pat sieja su platesne Armėnijos geopolitine krize po karų dėl Kalnų Karabacho.
Eibnerio teigimu, Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia išlieka svarbia armėnų nacionalinės atminties ir tapatybės gynėja. Pasak jo, ji yra „tvirčiausias armėnų tautos ramstis nuo pat jos įkūrimo prieš 1,7 tūkst. metų“.
CSI taip pat kaltina valdžią vaizduojant Bažnyčią kaip grėsmę nacionaliniam saugumui ir užsimenant apie tariamą Rusijos įtaką Bažnyčiai.
Tačiau ataskaitoje atmetami tokie kaltinimai, pabrėžiant, kad Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia nėra Rusų Ortodoksų Bažnyčios dalis, o valdžia nepateikė įtikinamų užsienio įtakos įrodymų.
Dokumente taip pat minimas arkivyskupo Bagrato Galstaniano sulaikymas, bylos prieš kitus dvasininkus, Bažnyčios rėmėjo Samvelo Karapetiano atvejis bei incidentai su parapijiečiais pamaldų metu.
Ataskaitoje pateikiamas ir sąrašas žmonių, kurie įvardijami kaip sąžinės kaliniai arba kuriems taikomi draudimai išvykti, namų areštas ar stebėjimas.
Ataskaitoje pateikiamas ir sąrašas žmonių, kurie įvardijami kaip sąžinės kaliniai arba kuriems taikomi draudimai išvykti, namų areštas ar stebėjimas.
Dokumente cituojama ir trumpa Jungtinės Karalystės valdžios reakcija, kurioje teigiama, kad padėtis yra stebima, o Armėnija raginama laikytis konstitucinių ir teisinių įsipareigojimų bei užtikrinti sąžiningus ir skaidrius teismo procesus.
Vis dėlto ataskaitos autoriai mano, kad tokių pareiškimų nepakanka religijos laisvės pažeidimams tinkamai įvertinti.
Ataskaitos išvadose teigiama, kad šie pažeidimai „nėra pavieniai incidentai“.
„Vertinant visumą, tai koordinuota kampanija, kuri griauna Bažnyčios ir valstybės atskyrimą bei pažeidžia religinės bendruomenės autonomiją taip, kad tai nesuderinama su Armėnijos konstitucine santvarka ir tarptautiniais įsipareigojimais“, – teigiama dokumente.
Ataskaitoje perspėjama, kad ši kampanija jau turėjo skaudžių pasekmių žmonėms – dvasininkai ir pasauliečiai susiduria su bauginimu, sulaikymais ir baudžiamaisiais procesais.
„Dabar yra metas principingiems ir koordinuotiems veiksmams“, – rašoma išvadose.
Ataskaitos autoriai ragina Armėnijos valdžią nutraukti politinius išpuolius prieš Bažnyčią, o Vakarų valstybes, įskaitant JAV, gilesnius santykius su Armėnija sieti su pagarba religijos laisvei, demokratijai ir teisės viršenybei.
