Pastaruoju metu Europos Sąjungos, taip pat ir Lietuvos, viešojojoje erdvėje vis dažniau girdime emocingus, tačiau faktais menkai pagrįstus teiginius apie tariamą Jungtinių Amerikos Valstijų išdavystę, NATO silpnėjimą ar net jo žlugimą. JAV vaizduojamos kaip atsitraukiantis ir nepatikimas partneris. Tačiau tokia retorika sąmoningai ignoruoja tiek istorinius faktus, tiek gilumines priežastis, kurios iš tikrųjų formuoja dabartinius JAV ir Europos nesutarimus.
Pirmiausia verta aiškiai įvardyti tai, kas Europos politiniuose debatuose dažnai nutylima: NATO karinė galia iš esmės ir praktiškai yra Jungtinių Amerikos Valstijų galia. Be JAV nėra NATO – ir artimiausiu metu jo nebus.
Dešimtmečius būtent JAV garantavo Europos saugumą, suteikė karinį ir politinį skėtį bei toleravo europietišką politinį patogumą, kai daugelis Europos valstybių sąmoningai vengė skirti pakankamai lėšų gynybai. Vietoje to resursai buvo nukreipiami ne tik į socialines programas, bet – ir iš gero gyvenimo – į ideologinius eksperimentus, kurie vis labiau tolino Europą nuo Vakarų civilizaciją sukūrusių pamatinių vertybių ir sistemingai ardė jos gyvybinius pamatus.
Europa ilgą laiką galėjo sau leisti gyventi saugumo iliuzijoje. Tačiau šiandien vis akivaizdžiau matyti, kad nuoseklus nusigręžimas nuo šeimos, gimstamumo ir krikščioniškųjų vertybių silpnino Vakarus ne tik kultūriškai, bet ir demografiškai bei ekonomiškai. Šeimos institucijos nuoseklus ardymas, „vaivorykštinės“ tapatybės iškėlimas virš tautos ir valstybės, ideologizuota, žmogų kaip problemą traktuojanti iškreipta žalioji politika – visa tai turi ne ideologines, o labai konkrečias pasekmes.
Šiandien Jungtinės Amerikos Valstijos vis aiškiau įvardija tai, kas ilgą laiką buvo nutylima: Europa turi pati prisiimti atsakomybę už savo saugumą ir ateitį. Tai nėra išdavystė. Tai blaivus, nors ir pavėluotas perspėjimas. Tai primena tėvo žodžius jau suaugusiam sūnui – gana gyventi kitų sąskaita, ypač tuo pat metu moralizuojant tuos, kurie tą sąskaitą apmoka. Laikas pačiam išlaikyti save ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.
JAV iš esmės ragina Europą grįžti prie vertybių, kurios sukūrė Vakarų pasaulį: pagarbos vyro ir moters sukurtai šeimai, giminei, tautai ir valstybei, o ne simbolinėms ideologinėms vėliavoms, kurios negimdo nei vaikų, nei ateities.
Šeimos institucijos nuoseklus ardymas, „vaivorykštinės“ tapatybės iškėlimas virš tautos ir valstybės, ideologizuota, žmogų kaip problemą traktuojanti iškreipta žalioji politika – visa tai turi ne ideologines, o labai konkrečias pasekmes.
Būtent tai didele dalimi ir išprovokavo propagandinę isteriją, kuria šiandien pranašaujama kone apokalipsė. Tačiau problema slypi ne JAV laikysenoje, o Europos nenore pripažinti savo pačios politinių ir vertybinių pasirinkimų pasekmių. Nematomos, bet esminės priežastys neleidžia suprasti, kodėl šiandien pasaulyje vyksta tai, kas vyksta.
Šią diskusiją būtina grįsti faktais. Vienas jų – demografija. Nuo 1950 iki maždaug 2025 metų JAV gyventojų skaičius išaugo nuo apie 151 milijono iki maždaug 344 milijonų, t. y. daugiau nei 120 procentų. Didžiąją šio augimo dalį ilgą laiką lėmė natūralus prieaugis – apie 60–70 procentų viso augimo sudarė gimstamumas, o 30–40 procentų – migracija.
Europos Sąjungos situacija iš esmės kitokia. Dabartinių ES valstybių gyventojų skaičius nuo 1950 metų padidėjo nuo maždaug 296 milijonų iki apie 450 milijonų – vos apie 50 procentų. Tačiau nuo maždaug 1990–2000 metų šis augimas arba stabilizacija vyksta beveik išimtinai migracijos dėka. Natūralus prieaugis daugelyje šalių tapo neigiamas, o pastaraisiais metais migracija faktiškai sudaro beveik 100 procentų viso teigiamo demografinio pokyčio. Tai neišvengiamai kelia dideles socialines ir kultūrines įtampas, kurių nebus įmanoma išspręsti nei subsidijomis, nei moraliniais pamokslais apie „įvairovę“.
Tai nėra atsitiktinumas, o ilgalaikės politikos rezultatas. Civilizacija, kuri nebepajėgia natūraliai atsinaujinti, tampa priklausoma nuo išorinių sprendimų, praranda strateginį savarankiškumą ir ilgainiui – politinę įtaką pasaulyje. Migracija gali būti pagalbinė priemonė, tačiau ji negali pakeisti šeimos, gimstamumo ir kartų tęstinumo.
Todėl šiandieniniai JAV ir ES nesutarimai nėra vien apie gynybos procentus nuo BVP ar taktinius užsienio politikos skirtumus. Jie kyla iš gilesnio vertybinio ir demografinio lūžio. Kol Europa vengs atvirai kalbėti apie šeimą, vertybes ir atsakomybę, ji ir toliau grims į krizę, kurios neįmanoma išspręsti nei ideologinėmis vaivorykštinėmis vėliavomis, nei skolintu saugumu.
Lietuva neturėtų aklai ir be refleksijos sekti šiuo nepasiteisinusiu Europos Sąjungos vedamu klystkeliu. Ji turi ryžtingai grįžti prie vakarų civilizaciją sukūrusių krikščioniškų vertybių – kol dar turi demografinį, kultūrinį ir politinį stuburą tai padaryti.
